Rugsėjo 16 dieną Šv.Kotrynos bažnyčioje įvyko akustinis grupės Siela koncertas. Jo metu įrašyta medžiaga bus išleista vinilinės plokštelės pavidalu jau visai visai greitai. Lietingą rudens vakarą apie tai ir kitus dalykus kalbėjome su Aurelijumi Sirgedu jaukioje grupės studijoje.

Kas sugalvojo surengti akustinį koncertą?
Sugalvojom bendrai su leidėjais, su Vaidu Stackevičium.
Jis iš M.P.3, ane?
Jo, mes su ta firma dirbam. Albumą Euforija [2008] leidom su jais, taip pat organizavom 20-mečio koncertą. Taigi, bendradarbiaujam, generuojam visokias įdomias mintis. Mum patinka grot ir daryt, jiem patinka organizuoti ir leisti.
Pradžioj galvojom rugsėjo mėnesį išleisti rinktinį Sielos vinilą, svarstėm, svarstėm ilgai ir vis dėlto nusprendėm, kad neleisim tokio best of, nes nelabai įdomu ir nutarėm padaryt koncertą Kotrynos bažnyčioj, jį profesionaliai įrašyt ir išleist vinile. Gruodžio pradžioj jis turėtų atkeliauti iš Čekijos, nes ten viskas gaminama – nuo plokštelės iki viršelių.

 

 

Tu, aišku, žinosi MTV Unplugged seriją, kurioj leidosi Alice In Chains, Nirvana…
Jo, jo.
O Lietuvoj buvo Tikras garsas (su Fojė, Bix…), Tavo Zona (kur Requiem grojo). Kuo jūsų koncertinis įrašas bus ypatingesnis?

Tą ypatingumą apsprendžia, gal būt, pati erdvė? Bažnyčios skliautai, bendras garsas, ta atmosfera, nuotaika… Ir albumas vadinasi Visa Matanti Akis. Grojant buvo toks jausmas, lyg tais tave kažkas stebi iš viršaus. Visas koncertas praėjo vienu atsikvėpimu. Nebuvo ilgas (apie 70 minučių), bet koncentruotas. Vėliau klausant, suvedinėjant man kilo toks albumo pavadinimas. Dar buvo noras kažką taisyt, pergrot, bet apsigalvojom ir palikom, kaip yra. Nes skambėjo idealiai, net klaidos.

Tai pavadinimą sugalvojot po to? Nebuvo minties, kad štai, nueisim į Kotryną, įrašysim albumą, kuris vadinsis…?
Ne, ne, ne. Sugalvojau jau po koncerto. Buvo tokia nuotaiką, lyg kažkas tą koncertą stebėjo ir gal net padėjo. Nes buvo pasikeitusi grupės sudėtis, išėjo pagrindinis gitaristas Aurimas Driukas, su kuriuo daug metų dirbome ir kuris daug laikė ant savo pečių. Tai buvo pirmas koncertas be jo. Dar pasikvietėm pučiamuosius (red. tą patį Saulių Petreikį, kuris grupei Lemon Joy įrašė duduką), akordeoną, tenorą (red. Tomas Pavilionis iš el Fuego) tam tikriems elemantams įgyvendint. Tai buvo pakankamai sunkus, improvizuotas dalykas, tačiau viskas sklandžiai pavyko.

 

Dėl tos akies… Žinai, ant amerikietiškų dolerių yra pilna masonų simbolikos, ten yra ir ta akis, pvz. ant vieno bakso kupiūros. Kaip teisinsitės prieš gerbėjus, kad nepriklausot masonų ložei?
Man nereikės teisintis, nes čia tu gal vienintelis, kuris galėjai užduot šitą klausimą. Šiaip ta akis yra Kotrynos bažnyčioj pačiam viršuj. Toks trikampis ir jame akis. Ir aš kai pasakiau tą pavadinimą, vadybininkas Vaidas pasiklausė ar mačiau nuotraukas iš koncerto, nes jie kaip tik jau buvo bandę derinti viršelio maketus panaudodami tą akį.
Trumpiau, su masonais nieko bendro neturite?

Ne, visiškai.

Gerai, o kodėl vinilas? Kodėl ne cd? Kasetę galėjot išleist…
Vinilas gal dėl to, kad tai yra riboto tiražo leidinys. Labiau kaip dovana, kolekcinė vertybė, gražaus įvykio gražus pateikimas. Na ir gal dėl to, kad vos, vos pavėlavom į traukinį (red. Siela susikūrė 1990-ais metais), kuomet tuometinės grupės leisdavosi vinilus. Kaip tik 1993-ais pasirodė Sielos albumas Juodo Opiumo Žemė ir tuo metu derėjomės su Zona Records (jie leido Sugarcubes, Dead Can Dance, Joy Division, Pixies…), tačiau būtent tuomet buvo ta riba kai mirė plokštelės ir populiarėjo kompaktai. Taigi likom be vinilo. Liko nuoskauda, kurią dabar kompensuojam.

Tai, anot tavęs, vinilas buvo miręs ir dabar yra jo atgimimas?
Net nežinau, pagal mane tai tas atgimimas jau tęsiasi keletą metų. Pradžioj gal tarp didžėjų, paskui tarp kolekcininkų vėl pradėjo populiarėti šis formatas. Man atrodo, kad reikia turėt rafinuotą skonį arba fetišą tam, kad klausytum plokšteles. Arba turėt kažkokią senovinę aparatūrą. O tuo metu tai buvo formatas. Devyniasdešimtais ir dar anksčiau. O dabar mp3 karaliauja, baigia kompaktą išstumt. Po kiek laiko gal kompaktą išleisime kaip kokią relikviją…

Kaip įsivaizduoji grupę Siela lietuviškos muzikos kontekste? Štai sakai „20 metų“, tai galima būtų manyti, kad veteranai, nusipelnę… Kaip tu visą tą reikalą matai?
Sunku pasakyt. Tai, ko gero, nuo nuotaikos priklauso. Nes vieną dieną atrodo, kad esi visai niekas, nieko nepadarei, o tai, ką darai, yra Š. Kitą dieną pagalvoji, kad nu tikrai daug albumų išleista, kažkas vyksta… Padarai, išleidi kažką – tuomet jautiesi pakylėtai. Matai, kad žmonės lankosi koncertuose, klausosi įrašų – tuomet gerai. Kai nieko nevyksta – jautiesi prasčiau, gal čia nieko nereikia? Gal visa tai, kas buvo – tik sapnas?

Toliau noriu paklaust apie Aliną Orlovą. Jeigu jūs muzikuojat 20 metų, tai jinai, kiek, kokius penkis, duok dieve? Ir važinėja su dviejų savaičių turais po Rusiją (Sevastopolį, Krasnodarą…). Siela tokiais pasiekimais, bent jau šiuo metu, pasigirti negali. Ką apie tai manai? Ar neatrodo nesąžininga?
Ne. Kiekvienam yra savas laikas. Buvo laikas, 1996-98 metais, kai Siela buvo ant bangos. Tuo metu grojome gotikinę muziką, kuri buvo populiari vakaruose. Turėjom turus, turėjom vadybininkus, važinėjom po festivalius (pvz. Gotik Treffen festas Leicige), kuomet čia Lietuvoj iš viso buvo bala. Todėl nesijaučiu, kad su Siela nepadarėm visko, ko tuo metu norėjom. Aišku, visuomet norisi kažko daugiau, pvz. didesnės leidybinės kompanijos, kuri susidomėtų, bet… Tiesiog taip neįvyko.

O dabar Sielą orientuoju Lietuvos rinkai. Esam bendraminčių grupė, susirenkam, pagrojam, padarom įdomius koncertus, kokie mum patinka, kaip šis Kotrynos bažnyčioj arba pavasarį visą albumą Juodo Opiumo Žemė „ištraukėm“ ir grojom su Lukošium, ta prasme toks retrospektyvus koncertas buvo. Arba darėm tą dvidešimtmečio koncertą. Nu maždaug kas pusę metų koncertą, kuris mums patiems įdomus. Taigi Sielą vadinčiau labiau hobiu.
O su Orlova pradėjom dirbti draugiškais pagrindais ir laikui bėgant pasiekėm tam tikrus rezultatus: plati koncertų geografija, abu albumai perleisti keliose šalyse (Prancūzijoje, Rusijoje, Ukrainoje). Man tai yra truputėlį kitoks darbas ne su Siela, kur esu frontmenas, turiu savo poziciją, savo muziką, savo idėjas. O su Alina tiesiog prodiusuoja, įrašinėju, padedu jai įgyvendinti jos idėjas, koncertuose dirbu kaip garso režisierius, studijoje organizuoju repeticijas…
Čia, kaip matai esu įrengęs erdvę, kur galima repetuot, įrašinėt, ką nori.
Tai čia įrašyta Alina Orlova?

Taip.
O Migloko?

Čia.
O Parazitas?

Irgi čia.

 

Ar gali gyvent vien iš to? Nieko kito nedirbi?
Praktiškai taip. Gyvenu iš muzikos, iš studijos, iš koncertų.
Tai neverti tekstų iš anglų į lietuvių kalbą arba kitokių chaltūrų neturi?

Ne. Aš tokiais dalykais kaip ir neužsiiminėju.

O ar Sisters of Mercy arba kokie nors The Cure tau vis dar yra geriausios grupės pasaulyje?
Ne, nėra geriausios. Gal kažkada ir buvo? Tačiau nesu toks žmogus, kuris kaip klausė aštuoniolikos metų kažkokias grupes, taip ir dabar klauso. Turiu draugų, kurie iki šiol klauso Megadeth, Helloween ar Scorpions. Paklausiu, ar ko nors naujo klauso, sako „nieko, man mano grupės pačios geriausios“. Man taip nėra. Aišku, norėčiau į „Kiurų“ koncertą, nes iki šiol neteko. Apie Sisters of Mercy išvis kita kalba, net nenorėčiau per daug komentuot. Tiesiog nesiveržiu į jų koncertą.

O kaip su politika tau? Draugauji ar nelabai?
Domiuosi kažkiek. Tiek, kiek man reikia. Dėl savęs. Kad žinočiau, kas vykstas aplink, kad pokalbyje su kitais nesijausčiau visiškas dundukas.
Ar pastebėjai, kad lapkričio 18-tą buvo valstybinės vėliavos iškabintos?

Ne, nepastebėjau.
Tai, ko gero, nežinosi kodėl?

Dabar galvoju. Bet ne, nepasakysiu.
Tai buvo Latvijos nepriklausomybės diena.

Mhm.
O prieš savaitę, lakričio 11-tą, buvo Lenkijos nepriklausomybės diena. Bet vėliavų nieks nekabino. Gal žinai kodėl?

Nu ką aš žinau? Turbūt dėl tokių draugiškų santykių?
Kabutėse?

Jo, turbūt. Apskritai, man atrodo, kad tiek Lietuva nesidomi, kas ten vyksta Lenkijoje, tiek kas vyksta Latvijoje. Na, Latvija – broliška šalis. Bet jei nebūtume iškėlę, nemanau, kad jie būtų pastebėję ar įsižeidę.
Bet tau pačiam nekeista? Latviai – kaimynai, lenkai – kaimynai, bet per latvių dieną keliam vėliavas, per lenkų – ne. Nors su pastaraisiais turėjom net bendrą valstybę (200 metų).

Na, nemanau, kad tai yra draugiška. Nėra gerai. Bet tai čia tikriausiai dėk to, kas vyksta, dėl tų kalbų, dėl mokyklų, gatvių pavadinimų… Man atrodo, kad iš tikrųjų reikia gyvent draugiškai. Tikrai dėl tokių dalykų negalima… Nežinau, gal kažkam tai yra paranku?

 

 

Artimiausi Sielos koncertai – albumo Visa Matanti Akis pristatymo proga – gruodžio 9 dieną Brodvėjaus pube Vilniuje ir gruodžio 10 dieną muzikos klube Džem’pub. Nemaža tikimybė, kad vinilų tenais gerbėjai dar negalės nusipirkti, nes dalis jų supleškėjo gaisro Čekijos gamykloje metu.

Bangos Interviu Sūru

4 Replies to “Mini interviu su Siela”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *