Mini interviu su Ploho

2017-10-01

Novosibirsko grupė Ploho jau antradienį svečiuosis Vilniuje ir visiems susidomėjusiems post-punk muzikos gerbėjams padovanos koncertą. O tuo tarpu besivažinėdami tarp koncertų kažkur Ukrainoje jie trumpai atsako į kelis mūsų klausimus.

Kodėl Ploho? Kodėl ne Horosho?
Kuomet grupė susikūrė, mūsų tikslas buvo išlaužti maksimaliai šaltą garsą ir perteikti Sibiro miesto atmosferą. Todėl pasirinkome maksimaliai lakonišką žodį. Horosho nebūtų tikę, patikėkit.

Ką randate lo-fi garse? Kodėl blogai, kuomet overproduced? Ir kodėl reikia, kad šnypštų/traškėtų?
Reikalas tas, kad dauguma įrašų buvo pagaminti namų studijoje. Lo-Fi – greičiau būdas paslėpti namudinių įrašų trūkumus, nei principinė pozicija. Šnypšti galima įvairiai ir mes stengiamės šnypšti šiltai bei melodingai.

Ar jums visuomet pavyksta išgauti norimą garsą? Ar kartais daromas kompromisas atsižvelgiant į technines galimybes?
Kaip jau minėjau, įrašai atliekami namudinėje studijoje, dėl to, aišku, norimus rezultatus  pavyksta pasiekti retai. Kaip tik šiuo metu planeta.ru platformoje (aut. didžiausia crowdfunding platforma Rusijoje) renkame lėšas mūsų naujo albumo įrašams. Projektas skirtas tam, kad galėtume įrašyti būtent taip, kaip įsivaizduojame. Jūs taip pat galite mums padėti.

Kuo, jūsų manymu, paaiškinama post-punk grupių iš Sibiro gausa?
Nepavadintume to gausa. Realiai yra 2-3 grupės, kurios yra aktyvios. Likusios praktiškai iškart iširo negavusios savo gabalo publikos dėmesio (o būtent dėl to jos ir atsiranda, kaip bebūtų gaila). Bendrai post-punk groja visoje šalyje, maždaug vienodomis proporcijomis. „Sibiro post-punk“ sąvoką prieš kelis  metus sugalvojo žiniasklaida. Tuomet buvome vieni pirmųjų, kurie nebandė kopijuoti vakarietišką garsą ir darė kažką savo. Įrašėme dainas iš paprasto žmogaus perspektyvos, kuris žiūri pro langą ir jam nepatinka, kas vyksta aplink, gal net atgrasu.

Viename interviu Andrejus sakė, jog Ploho nekūria dainų apie seksą, nes niekas iš jūsų sekso nepraktikuoja. Ką veikiate laisvalaikiu?
Komunizmą statome.

Apskritai, kuo žmonės užsiima Novosibirske?
Keista, kad būtent Vilniuje po koncerto prie mūsų priėjo žmogus ir paklausė „ar jūsų mieste yra vanduo ir elektra?“. Net negalėjome suprasti, tai juokinga ar liūdna. Iš vienos pusės juokinga, kad žmonės 2017-ais metais mano, kad Sibire žmonės važinėja pasikinkę šunis ir atsišaudo nuo meškų. Iš kitos pusės tai, aišku, liūdna, pirmiausiai tam žmogui uždavusiam tiesmuką klausimą.
Novosibirske žmonės veikia tą patį, ką ir bet kokiam kitam mieste: gimsta, mokosi, dirba, gimdo vaikus, ima kreditus ir juos apmokėję ramiai miršta.

Kodėl, jūsų manymu, Jurgis Matulevičius jus pakvietė filmuostis savo filme Izaokas? Ir kodėl sutikote?
Jei atvirai, mums tai mįslė. Tai buvo labai netikėtas ir beprotiškai malonus pasiūlymas. Galimai filmo atmosfera sutampa su mūsų muzikos atmosfera, tam tikras moralinis pilietinis sunkumas ant ribos su šizofrenija.
Sutikome nedvejodami, mums tai buvo absoliučiai nauja ir įdomi patirtis.

Neigiate, kad Ploho – panašūs į Kino. Tačiau daugelis jūs išgirdę sušunka „Тсойжиф!“. Ir apskritai, abiejų Viktorų (Cojaus ir Užakovo,) balso tembras panašus. Kokia prasmė neigti?
Čia problema su formuluote. Neneigiame, kad esame panašūs į Кино, neigiame šios grupės plagiatą ir kopijavimą, tame tarpe ir balso tembro. Kalbant apie parei6kimus Тсойжиф – tai iš serijos, kad bet koks reggae – tai Bob Marley, o bet kuri sunki muzika – tai Rummstain. Tai muzikinio horizonto siaurumo problema.

Kodėl koveriui pasirinkote Derevo, o ne kokią nors labiau žinomą dainą?
Дерево – mano mėgstama Кино daina dar nuo vaikystės. Niekuomet nenorėjome dainuoti Kino koverius, todėl ir koncertuose šią dainą atliekame LABAI retai, dažniausiai klausytojų prašymu.

Tam, kad gautum Grammy apdovanojimą už albumą – pakanka įrašyti 15 minučių muzikos. Tačiau dažniausiai dauguma orientuojasi į 40 minučių medžiagos. Tuo tarpu jūsų albumus sudaro 5-6 dainos ir jie trunka 17-25 minutes. Kuo galite paaiškinti tokį lakoniškumą?
Mes ne iš tų grupių, kurios gali sau leisti dirbti prie albumo metų metus. Šiuo metu turime nuolatos palaikyti informacinį srautą. Todėl leidžiame medžiagą tokiais kiekiais, kokiais ją sukuriame.

Kam XXI amžiuje leisti įrašus juostų pavidalu?
Pirmiausiai tai, aišku, suvenyrinė produkcija. Tačiau melomanams juostos turi išskirtinę vertę dėl nepakartojamo juostos skambesio. Jo nerealu atkurti skaitmeniniuose laikmenose. Bet net ir užpakuota juosta lentynoje atrodo gražiai.

 

Susitikime antradienį, spalio 3 dieną, klube Pelėda.

Tavo žodis: