Visuomenės priešas numeris vienas, atstumtasis, ištvirkėlis – ko tik gali neprisiskaityti apie žmogų. Aišku, ne kiekvienas sau leidžia kitų žmonių akivaizdoje užsiiminėti seksu, smurtu, rėkauti ksenofobiškas nesąmones ar mėgautis kaprofagiškomis spa procedūromis.

Tam tikra prasme, Costes pasirodymų esmė puikiai atsiskleidžia bandant jo veiksmus legitimizuoti Vienos akcionistų froidiškų ritualų, Antonin’o Artaud žiauriojo teatro teorijoje (teatras, kuris kiekviena akimirka nepulsuoja didesnio ar mažesnio laipsnio žiaurumu, yra tiesiog negalimas) bei kaip nuo 1897 m. iki 1962 m. Paryžiuje tarpusios natūralistinių siaubo vaidinimų Grand Guignol tradicijų atspindžiu. Gerbiamam skaitytojui rekomenduoju užsidėti savo pakantumo lygmenį keliančią pensnė, pasiskaityti šį tekstuką ir kai rudenį į Vilnių atvyks jau Anykščiuose su Ondskapt pasireiškęs bei visas savininkiškas, nuo pirmykščio ir nesuvaldyto vyriškumo šiurpstančias moterėles papiktines Kim su Lifelover ansambliu priešakį, nepasidaryti sau sarmatos, o tiesiog mėgautis reginiu. Negi gaila, kad žmonės daro kažką iš dūšios?

Net nežinau nuo ko pradėti, gal tiesiog prisistatyk mūsų maloniems skaitytojams, kas toks būsi: muzikantas, performansų atlikėjas, knygų autorius, na kas dar?
Savo kelią pradėjau nuo muzikavimo įvairiuose 9-ojo dešimtmečio roko muzikos aktuose: dainavau, grojau gitara bei klavišiniais instrumentais. Sekančiame dešimtmetyje į magnetofono kasetes pradėjau įrašinėti savo sukurtą keistą muziką, taip išplėtojau savitą „socialinių porno operų“, pasiutusių performansų, muzikos, aktų, nuogybės, smurto bei romantizmo koncepciją. Nors muzika man – pati svarbiausia sritis, esu sukūręs kažkiek filmų ir išleidęs kelis romanus.

Žinau, kad tau būnant aštuonerių tėvas išsitraukė penį ir liepė jo nebijoti bei išmokti tinkamai atstovauti savo falą. Kaip šis įvykis paveikė tave kaip žmogų ir kaip menininką?
Nežinau, ar tai nutiko iš tiesų, o gal tai tebuvo sapnas, tačiau poveikis nepaneigiamas – seksualinė prievarta mažamečių atžvilgiu yra kaip avarija – tu esi sužalotas, tačiau gyvas kaip ne kaip!

Mačiau vieną JAV vykusį tavo pasirodymą ir tai mažų mažiausiai buvo intensyvus reginys. Beveik visą laiką galvoje sukosi mintys, kiek visa tai yra įtakota vaikystės prisiminimų. Ir apskritai, ar tai kažkoks gijimo procesas?
Taip, tai susiję su gijimu, bet vaikystės etapas man nėra pats svarbiausias. Menas turi mus gydyti. Tai ne kažkokia pramoga, tai – vudu.

Nevengi skųstis, esą žmonės tave nuolatos ne taip supranta, bet, ar nemanai, kad demonstruodamas tokius mūsų buities atributus kaip seksas, smurtas ir tuštinimasis ir neturėtum iš žiūrovų tikėtis kažkokio gilesnio požiūrio?
Sutinku būti nekenčiamu ir nesuprastu, kita vertus, Prancūzijoje po teismus mane tampė ištisus dvylika metų, sulaukiau tūkstančių grasinimų susidoroti, buvau sumuštas tiek scenoje, tiek ir gatvėse. Su visu tuo tiesiog negaliu taip paprastai susitaikyti.

Gyvenimas tave retai kada glostė: Jungtinėse Valstijose dirbdavai už trijų dolerių vertės valandinį atlyginimą keturiolika valandų per parą, Prancūzijoje buvo ne ką lengviau, tačiau visgi sugebėjai išgyventi ir nemesti muzikos.
Uždirbti tris „baksus“ už sunkaus darbo valandą labai įprastas dalykas šiais laikais. Be galo džiaugiuosi, kad dabar pragyvenimui galiu užsidirbti kurdamas tokį keistą anti-socialų meną!

Ypatingai po Japs and Jews pasirodymo buvai itin aršiai puolamas kaip fašistinių pažiūrų atlikėjas. Ar leisdamas klausytojui pačiam iškoduoti jam siunčiamą informaciją bandai parodyti tikrąjį mainstryminio politinio korektiškumo veidą?
Mano kūryboje nėra jokių žinučių. Įrašinėju muziką ir iš galvos plaukiančius žodžius tokius, kokie jie yra ir be jokios cenzūros. Kartais jie kupini neapykantos, kartais – meilės. Griežtai nesutinku su tuo, kad kaukdamas neapykantos prisotintą tekstą tampu fašistu, juk čiulbėdamas saldžius meilės žodžius netampu įsimylėjėliu.

Esi minėjęs, jog iš tikro nekenti savo muzikos: tai tiesiog kažkas tavo galvoje ir tas kažkas siekia išeiti išorėn, taip pat sakei, jog pagrindinis tavo siekis – sukurti patį siaubingiausią visų laikų albumą. Ar bent laikai save noise muzikos atlikėju?
Greičiau esu publikai pataikauti bandantis pop melodijų atlikėjas, tačiau geriausia, ką man pavyksta išlaužti – triukšmingi „sulaužytos“ tekstūros opusai.

Tiek Markizas de Sade’as, tiek ir George’as Bataille’is ekskrementus savo kūryboje laikė vos ne šventa substancija. Bataille’is net sugebėjo išvesti paralelę su Jėzaus nukryžiavimo ekstaze. Kaip su Costes, juk tau tikrai patinka šūdai ir nejaugi atsitiktinai užsimanei atsigerti nukryžiuotos moters šlapimo?
Ėdu išmatas, po to spjaudausi ir vėmiu sau į sveikatą. Po dušo jaučiuosi absoliučiai apsivalęs. Šūdai yra blogis, bet ir blogi dalykai kartais gali duoti šiokios tokios naudos.

Ar buvai Amerikoje sutikęs garsujį rock n roll’o degeneratą GG Allin’ą? Ar jis niekaip tavęs neįtakojo?
GG Allin’o nesąmonės manęs visiškai neliečia, tuo labiau jo kurta muzika, tačiau jo visus rimus bei tonalumą paneigianti dainavimo maniera man padarė šiokią tokią įtaką. Nors jo dainos skambėjo kaip absoliučiai gyvenime pasimetusio girtuoklio sapalionės – bendrame vaizde tai vistiek skambėjo idealiai. Negaliu nesižavėti kaip tobulumas išnyra iš chaoso.

Ar tau teko girdėti, jog japonų mokslininkai sugebėjo sukurti mėsą iš išmatų. Taip tikimasi įveikti Pasaulinę maisto krizę, bet ką visa tai tau reiškia filosofiniame lygmenyje?
Šūdai man simbolizuoja gyvenimo Žemėje baigtį, o mirtis – amžinąjį gyvenimą danguje.

Skaitydamas tavo buvusios žmonos bendro gyvenimo prisiminimus kelis kartus pagalvojau, „bet jis šaunus ir atsidavęs vyrukas“. Kiek skiriasi menininkas Costes nuo Jean-Louis Costes kaip privataus asmens? Kokie tavo pomėgiai? Būk toks geras ir pasakyk, kad kiekvieną vakarą „atsijungi“ skaitydamas Karą ir taiką fone skambant Mocartui?
Išorėje galiu atrodyti visai mielas vaikinas, tačiau viduje esu tikra bjaurybė. Menas be jokių pagrąžinimų į paviršių iškelia žmogaus vidų: žarnas, šūdus, kraują, spermą. Neturiu jokių pomėgių, vienintelis mano hobis yra mano pačio gyvenimas. Tiesą sakant, kiekvieną rytą pianinu skambinu Mocarto sonatas, o po to iki pat vidurnakčio užsiiminėju triukšmo alchemija.

 

Kalbino: Aleksandras Rimdžius

Daugiau nuotraukų: čia.
Daugiau muzikos: čia.

Bangos Interviu Sūru

One reply to “Mini interviu su Jean-Louis Costes”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *