Mini interviu su Concubine

2015-02-11        

Concubine

Concubine – naujutėlis muzikinis duetas, live act‘as ir socialinis eksperimentas. Be to, apie Noah Pred ir Rick Bull anksčiau girdėti neteko, todėl trumpai ir persimetėme. Bičai pasitaikė iš šnekiųjų –  nuo filosofinių traktatų iki kebabų.

Pradėkim nuo Jūsų pavadinimo. Concubine? Ar dviese praleidot per daug valandų šaltoje studijoje?

Noah: Man tai yra labiau apie aukojimąsi dėl meno ir potencialiai klastingą dinamiką, kai išnaudojama vardan malonumo.

Rick: Visada galvojau apie sugulovės metaforą kaip kontrastą. Tai žmogiška situacija, kai kovoji su noru ilsėtis, atsipalaiduoti, patirti absoliutą virš savęs – ribinį, nepasiekiamą ir bedievišką. Dviprasmiškai suprantama sugulovė perteikia paslaugą ir pasiaukojimą – įvedant ironiškai nemažai „kekšės“ mitologinių prasmių, kurios dominuoja ir muzikinėje kultūroje. Mes darom geriausia, ką galime: kekšės ir sugulovės savo ašaromis ir kvepalais nuprausia savo išgelbėtojų pėdas. Tame netgi yra kažkokio kilnaus orumo.

Kanada ir Australija tai beveik taip arti(ma) kaip Lietuva ir Naujoji Zelandija. Berlynas buvo jungiamasis taškas? Kur susipažinote?

Noah: Iš tiesų pirmąkart susipažinom Toronte, kur kartu grojom. Rickas buvo jau išleidęs muzikos mano leible Thoughtless kaip Deepchild. Kai neišvengiamai persikrausčiau į Berlyną, pasirodė, kad esame kaimynai, taigi pradėjom šiek tiek per dažnai išgėrinėti paryčiais. Bendradarbiavimas studijoje vienu momentu pasirodė neišvengiamas. Juokinga, kad du tos pačios valstybės piliečiai susitinka kartu dirbti Vokietijoje.

Rick: Jo, iš tiesų buvo gerokai per daug gerta paryčiais. Ir po to, kai tapom draugeliais, tai buvo nulemta – tiek dėl išgėrinėjimo, tiek dėl išgyvenimo mieste.

 Nėra taip neįprasta muziką dalinti nemokamai. Kodėl save laikot išskirtiniais? Kokia jūsų žinutė klausytojams?

Noah: Po tiek metų muzikos industrijoje, viską pamačius iš įvairių kampų, buvau pasirengęs pabandyti kažką už tradicinių kanalų ribų. Tai atrodė teisingas sprendimas tinkamu laiku. Labai nedaug žinau žmonių, kurie uždirba iš įrašų pardavimo – vinilai iš esmės atsiperka, o daugybė žmonių streamina viską, nors kūrėjai iš to uždirba labai mažai. Taigi kam kurti neišvengiamus mažmeninės prekybos barjerus tarp mūsų muzikos ir žmonių, kuriems to reikia? Be to, malonu palikti už šių ribų kiek įmanoma daugiau korporacijų.

Rick: Pritariu. Man tai tiek pat eksperimentas, kaip muzika gali būti išgirsta skirtingai už piniginių atsiskaitymų ribų, tiek pat, kiek ir pastebima geranoriškumo apraiška. Kategoriškas šio darbo siūlymas nemokamai iš tiesų keičia, tikiu, būdą, kuriuo mes gauname muziką kaip eksperimentą. Kai rašau tai, klausau RadioheadIn Rainbows, kuris yra puikus freeloadinimo pavyzdys. Manau, kad abu buvome susidomėję atsikratymu dalimi emocinio ir politinio bagažo, susijusio su standartiniais pardavimo modeliais. Kita vertus, jeigu nenori, kad tavo muziką vogtų, turi tris akivaizdžias išeitis. Pirma: iš viso neišleisti muzikos. Antra: bandyti nubausti piratus ir sėkmės su tuo. Trečia: kaip mūsų atveju, paprasčiausiai nesiūlyk to kaip prekės. Galbūt yra labiau svarbių klausimų, kuriuos galėtų iškelti tradicinių modelių sugriovimas, atsižvelgiant į vertę, kurią mes suteikiame muzikai, ir kodėl tos įprastinės struktūros dar egzistuoja. Tai yra dalis platesnės besitęsiančios diskusijos, kuri, manau, yra svarbi.

O ką galvojate apie paskutinį Apple ir U2 pavyzdį?

Noah: Na, tai buvo tiesiog kvaila. Kodėl prievarta instaliuoti savo muziką į nepažįstamųjų prietaisus? Tai visiškas privatumo pažeidimas.

Rick: Turiu įsikasti liežuvį kaip War laikotarpio U2 fanas – kelias, kuriuo nuėjo U2 ir Apple buvo man siaubinga išdavystė. Proteguojamas korporatyvinis šūdas.

Kaip apibūdintumėte savo muzikos skambesį žmogui, gyvenančiam miške?

Noah: Kaip bandymą kurti kosmoso muziką, įrašytą su grubiais žmonių prietaisais.

Rick: Vaiduokliai mašinose su balsais. Nepatogi, briliantinė, žmogiška.

Ar galima šiais laikais išgyventi iš muzikos kūrimo?

Noah: Reikia sėkmės, stumdytis ir talento. Greičiausiai tokia eilės tvarka.

Rick: Vagystės ir freeloadinimas asmeniškai man pasirodė labiau pelningais.

Turiu prisipažinti, kad Jūsų gabalas Alpha Jam City patiko iškart. Įtraukiantis. Gal esat pažįstami su atlikėju Jam City?

Rick: Jam City? Skamba kaip ankstyvų 90-ųjų hip-house projektas – kuriuos aš labai stipriai palaikau.

Noah: Tiek daug atlikėjų, tiek mažai laiko.

Planuoju greitu metu apsilankyti Berlyne, ką patartumėt daryti ir ko – ne?

Noah: Važiuok su dviračiu per Tempelhof. Tyrinėk kanalus. Valgyk daug turkiško maisto – ne tik kebabus. Atsigerk alaus ar vyno parke su draugu. Praleisk popietę Hardwax, Spacehall ar Record Loft. Išgerk kokteilį pas John Muir. Nuvyk į Anita Berber ir pasimesk Stattbade. Valgyk pakankamai sočius pietus, tada išsišok Panorama Bar sekmadienio popietę. Gerk daug vandens. Nepamiršk kelio į namus.

Rick: Jo – atsimink grįžti namo po visų išgertuvių. Įkvėpk. Pasivaikščiok grįstomis gatvėmis ir suprask, kad šitas puikus miestas yra priminimas to, kas gali būti įmanoma, kai pasiduodame faktui, kad daugelis iš mūsų visiškai nežino, ką daro. Bendrija. Malonė. Atviros erdvės. Transformacija.

Pažinties su Concubine pratęsimui spausti čia

Bangos Interviu Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.