Lietuvos roko muzika ir jos ištakos

2011-04-03      1 KOMENTARAS  


Lietuviškos muzikos įrašams – jau daugiau kaip šimtas metų. Pirmieji įrašai – etnografiniai. Prieš daugiau kaip aštuonis dešimtmečius gimė lietuviška estradinė muzika, šlageris. Lietuviškas rokas ir džiazas švenčia penkiasdešimtmetį. Nuo prieškario Lietuvoje populiari ir žydų litvakų klezmer muzika.

Dabar Lietuvoje – apie 2000 grupių, projektų, muzikantų, atlikėjų, atliekančių įvairiausių pakraipų, stilių roko muziką.
Pratarmėje apžvelgsime lietuviškos etnografinės, estradinės, klezmer ir džiazo muzikos ištakas, turėjusias ir tebeturinčias įtakas šiuolaikinei muzikai.

Pirmieji lietuviški muzikos įrašai
Pasak Austės Nakienės ir Rūtos Žarskienės (Lietuvių etnografinės muzikos fonogramos 1908-1942. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 13-37), pirmieji autentiški lietuvių liaudies muzikos pavyzdžiai į Lietuvių mokslo draugijos vaškinius volelius įrašyti 1908 metais. Iki mūsų dienų išliko 117 tokių volelių.
Anot kanadiečių filosofo Marshallo McLuhano, garso įrašymo technika pasaulį padarė muzikos sale be sienų (Kaip suprasti medijas: Žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 266-273). Tačiau technologijų pažanga Lietuvoje nebuvo tokia greita kaip kitose Europos valstybėse – tik po 1905 metais Rusijoje įvykusios demokratinės revoliucijos buvo panaikintas draudimas steigti visuomenines organizacijas.
Pirmuosius lietuvių liaudies muzikos pavyzdžius 1908 metais fonografo aparatu įrašė Sankt Peterburgo universiteto profesorius, latvis Eduardas Volteris (Eduards Volters, 1856-1941) – vienas žymiausių ano meto lietuvių kalbos, istorijos, archeologijos ir tautosakos tyrinėtojų.
Veikiausiai sekdamas E.Volterio pavyzdžiu, garso įrašymo technikos teikiamomis galimybėmis susidomėjo ir 1907 metais įkurtos Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas Jonas Basanavičius (1851-1927). 1909 metais jis lankėsi Berlyno muziejuose ir bibliotekose. 1909 m. spalio 4 d. J. Basanavičius Lietuvių mokslo draugijai nupirko brangų fonografo aparatą.
Panašiai kaip ir E. Volteris, J. Basanavičius rinko dainas artimų žmonių aplinkoje. Paskutinį kartą jis dainas įrašinėjo lankydamasis Valkininkų valsčiuje 1912 metų pabaigoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ši veikla nutrūko.
Lietuviškos dainos imtos vėl įrašinėti tik 1929 metais. Itin pasižymėjo tautosakos rinkėjas profesionalas Matas Untulis (1889-1952). 1938 m. gegužės mėnesį Lietuvių mokslo draugija buvo uždaryta. Kolekcijoje liko 82 voleliai, juose įrašyti 235 kūriniai.

1941 metais fonogramomis ėmė rūpintis folkloristas Zenonas Slaviūnas (1907-1973), geriausias to meto fonografo įrašų specialistas, garso įrašų techniką studijavęs Berlyne. 1935-1939 metais dirbdamas Kaune veikusiame Lietuvių tautosakos archyve jis į fonografo plokšteles įrašė per 8300 įvairių Lietuvos etnografinių regionų dainininkų ir muzikantų atliekamų kūrinių. Įrašinėta ir į vaškinius volelius. Antrojo pasaulinio karo metais Z. Slaviūnas įrašė 72 volelius (apie 260 tautosakos kūrinių). Dalis volelių per karą buvo sunaikinta ir išvogta.
Po karo tautosakininkai buvo verčiami rinkti ir tirti vadinamąją tarybinę tautosaką, jiems grėsė susidorojimai. Tik 2006 metais į Vilnių buvo pakviestas senųjų įrašų specialistas Franzas Lechleitneris iš Vienos fonogramų archyvo, kuris savo paties sukonstruotu šiuolaikiniu fonografo aparatu į skaitmenines laikmenas perrašė 105 volelius (340 kūrinių). Šis žmogus taip pat padėjo atkurti ir senąjį Latvijos dainų archyvą – perrašė apie 100 volelių.
Atgijusi etnografinė muzika, įrašyta prieš šimtmetį, įkvepia ir dabartinius roko, metalo, neofolko muzikantus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Iš liaudies muzikos įkvėpimo semiasi tūkstančiai muzikantų įvairiose šalyse, dešimtys ar net šimtai – Lietuvoje.

Profesionalioji lengvoji muzika ir estrada (šlageriai)
Taip pat reikėtų paminėti ir tarybiniais (sovietiniais) laikais paplitusią vadinamąją estradinę (lengvąją) muziką, kurios įtaka dabartiniam lietuviškam rokui – akivaizdi. Vis dėlto prieš kiek panagrinėdami pokario estradinę muziką, prisiminkime žymiausius tarpukario dainininkus, laikomus estrados pradininkais Lietuvoje.

Pasak Maestro Sauliaus Sondeckio, Lietuvos profesionaliosios lengvosios muzikos – pradininkas yra Juozas Tiškus (1929-2006). „Po Kauno politechnikos instituto vėliava jo sukurtas estradinis orkestras pergalingai garsino Lietuvos vardą tarptautiniame jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje. Jau tada, 6-ajame dešimtmetyje, J.Tiškaus menas atkreipė dėmesį savo profesionalumu, aukštu meniniu lygiu ir ypač, mano nuomone, nepriekaištingu muzikiniu skoniu – tai ir turėtų būti svarbiausias kriterijus vertinant lengvąją muziką. Šiai nuostatai Juozas liko ištikimas visą savo ilgą kūrybinį gyvenimą. Tokį jį, reiklų ypač sau, taip pat ir savo kolektyvo dalyviams, pažinau tris dešimtmečius kartu dirbdamas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Ne muzika kalta, kad pataikaudami žemo dvasinio lygio masių poreikiams, siekdami abejotino populiarumo, atlikėjai kaip bacilas skleidžia prastą muzikinį skonį. Tokiame fone J. Tiškus iškyla tartum kilmingas estradinės muzikos aristokratas, savo kūryba tarnavęs taurios muzikos idealams, todėl ir šiandien jo asmenybė išlieka pripažinimo ir pagarbos apgaubta. Lietuvos muzikų šeimoje jis užima deramą vietą greta įžymiausių mūsų atlikėjų. Kaip Johannes’as Brahmsas dievino Johanną Straussą, Yehudi Menuhinas – Stéphane Grappelly, taip ir Lietuvos muzikai žavėjosi J. Tiškaus talentu, didžiavosi jo laimėjimais…“

Iš tiesų, kaip teigiama Violetos Mickevičiūtės sudarytoje knygoje, J. Tiškus – pirmojo profesionalaus Lietuvos estradinio orkestro įkūrėjas ir vadovas. Prieškariu Lietuvoje Danieliui Dolskiui, Antanui Šabaniauskui, Antanui Dvarionui, Stepui Graužiniui ir kitiems solistams akompanavę Mykolo Hofmeklerio, Danieliaus Pomeranco bei kitų vadovaujami kolektyvai, nors ir vadinti orkestrais, vis dėlto pagal instrumentų sudėtį dar nebuvo tikrieji orkestrai. Jis buvo lengvosios muzikos pradininkas, atlaikęs daug išbandymų, ypač pirmaisiais sovietiniais metais, kai estradinė muzika, o ką jau kalbėti apie džiazą, sulaukdavo kritikos ir nepelnytų kaltinimų.
J. Tiškus – didysis entuziastas, siekęs klausytojams ne bet kaip, o profesionaliai pateikti estrados ir klasikinio džiazo kūrinius. Lietuvos estradinis orkestras, vėliau (nuo 1966 m.) Estradinės melodijos – lengvosios muzikos atlikimo profesinio meistriškumo pavyzdžiai. Maestro išugdė dešimtis puikių atlikėjų – patekti į šių kolektyvų muzikantų ar dainininkų gretas visad būdavo didžiulė garbė.
J. Tiškus buvo klavišininkas, akordeonininkas, aranžuotojas, kompozitorius, orkestro ir ansamblių vadovas. Daugelis jį vadino (ir tebevadina) lietuvių estrados pradininku arba tiesiog Tėvu. Praėjusiojo amžiaus šeštajame dešimtmetyje J. Tiškaus vadovaujamas Kauno politechnikos instituto orkestras, vėliau tapęs Kauno jaunimo orkestru, o nuo 1958 metų – Lietuvos estradiniu orkestru, buvo pirmieji tikrai profesionalūs lietuviškosios estrados kolektyvai. Maestro su tokiais apibendrinimais nesutikdavo. Sakydavo, kad pradėti kalbą apie lietuviškąją estradą būtina nuo D. Dolskio, A. Šabaniausko ir dar ankstesnių laikų. Paprieštaravus, kad kalbama apie profesionaliąją estradą, pagaliau apie džiazą, maestro nė už ką neprisiimdavo pradininko, juolab Tėvo titulo: ,,Jei pridėsit man ,,tėvo“ titulą, tai labai norėčiau žinoti – o kas buvo ,,motina?“…“ Kartą per vieną tokią diskusiją ramiai pasakė: ,,Buvau paprastas žmogutis, tik labai norėjau gero orkestro, grojančio gerą muziką.“

Tuo tarpu Lietuvos estrados (šlagerių) pradininkas neabejotinai yra D. Dolskis (1891-1931), gimęs Vilniuje, koncertavęs Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Vokietijoje, o 1929 metais atvykęs į Kauną. Vos per dvejus likusius jam gyvenimo metus D. Dolskis įrašė klasika tapusias dainas, kurios 1929-1931 metais buvo įrašytos į 16 plokštelių (įrašinėta Berlyne ir Londone).
Be D. Dolskio, dar vienas svarbiausių Lietuvos estrados dainininkų buvo salezietis A. Šabaniauskas (1903-1987), gimęs Jurbarke. 1931 metais anglų kompanija Columbia atvyko įrašyti Alfonso Mikulskio (1909-1983) vadovaujamo okteto, kuriame dainavo A.Šabaniauskas, atliekamų dainų. Įrašų metu pastebėję A. Šabaniauską, kompanijos atstovai pasiūlė jam įrašyti keletą plokštelių. 1933 metais Columbia firmoje jis įrašė pirmąsias 12 plokštelių (jose buvo 24 populiarūs šlageriai). Antrą kartą A. Šabaniauskas Londone 1937 metais įrašė 10 plokštelių su 20 populiarių šlagerių ir vieną plokštelę su 4 liaudies dainomis. Paskutines penkias plokšteles A. Šabaniauskas įdainavo 1938 metais Kopenhagoje. Po karo jis dainavo Filharmonijoje, Operos ir baleto teatre, o po skundo laikraštyje Tiesa buvo atleistas, 1960-1972 metais viešai nebedainavo. Į estrados sceną A. Šabaniauskas grįžo 1971-1972 metų sandūroje, dainavo iki 1983-iųjų gruodžio.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/S.Grauzinis_-_Naktis_be_Menulio.mp3]
S. Graužinis
„Naktis be mėnulio“

Mažiau žinomas nei D. Dolskis ir A. Šabaniauskas, tačiau lygiu nuo jų neatsiliekantis – S. Graužinis (1910-1985), gimęs Vilniuje. Šis dainininkas (tenoras), dirigentas, kompozitorius, pedagogas žavi savo lyriškomis, „už širdies stveriančiomis“ dainomis. 1930-1932 metais Giedraičių progimnazijoje S. Graužinis pastatė Miko Petrausko (1873-1937) operetę Consilium facultatis. Kauno konservatorijoje studijavo kompoziciją, dirigavimą, dainavimą (dėstė Orestas Marinis, E. Vittingas, Petras Oleka), fortepijoną, instrumentuotę. 1936-1941 metais S. Graužinis vadovavo Kauno radiofono vyrų vokaliniam kvartetui, 1938 metais Rygoje, Berlyne ir Londone į plokšteles įdainavo lietuviškų dainų. Pastatė ir dirigavo 35 operetes, operas, baletus. Taip pat S. Graužinis yra vadovavęs Kaune 1926-1940 metais veikusiai estradinei grupei Linksmieji broliai. Ji buvo įsikūrusi prie Valstybinio teatro, koncertavo Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Repertuarą sudarė humoristinės programos ir ironiški kupletai. Grupės programos buvo transliuojamos per Kauno radiją. Linksmieji broliai – tai: Viktoras Dineika (1900-1968), Julius Duršliokas (1911-1999), Henrikas Kačinskas (1903-1986), Jurgis Petrauskas (1886-1977), Juozas Siparis (1894-1970), Juozas Lupeika. Kurį laiką Linksmiesiems broliams vadovavo taip pat žymus anų laikų dainininkas (tenoras), pedagogas, chorvedys Jonas Byra (1891-1972) iš Panemunės (Rokiškio apskr.).
Taip pat garsus estrados dainininkas (tenoras), vargonininkas, chorvedys tarpukaryje buvo Liepojoje gimęs Antanas Dvarionas (1899-1950). Po Pirmojo pasaulinio karo jis apie dvejus metus dainavo Liepojos operoje, su savo broliais sudarė vokalinį sekstetą ir dažnai koncertuodavo. Apsigyvenęs Kaune, apie 13 metų dirbo Valstybės teatre, tvarkė užkulisinę muziką, atliko mažesnes partijas operų spektakliuose ir retkarčiais grodavo simfoniniame orkestre. Kaune suorganizavo pramoginės muzikos orkestrą ir reiškėsi kaip estrados dainininkas. Pasitraukęs iš Lietuvos, keletą metų gyveno Kopenhagoje, ten vadovavo lietuvių chorui ir surengė koncertų. 1948 metais atvykęs į Kanadą, keletą metų vargonininkavo ir vadovavo Toronto lietuvių parapijos chorui.

Taip pat yra žinoma, kad Kaune ir Čikagoje 1924-1931 metais veikė estradinė („vodevilio teatrinė“) grupė Dzimdzi drimdzi, kuriai vadovavo Antanas Vanagaitis (1890-1949). Šis iš Valių kaimo (Šakių apskr.) kilęs vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, aktorius ir visuomenininkas grupę sukūrė su aktoriais Juozu Olšausku, Viktoru Dineika (1900-1968), Jonu Dikiniu (1900-1978). A.Vanagaitis sukūrė apie 600 įvairių kūrinių, iš kurių bene žinomiausias – Leiskit į Tėvynę. 1954 metais knygą Antanas Vanagaitis suredagavo žymus išeivijos rašytojas Vytautas Alantas (tikr. Jakševičius, 1902-1990), o muzikanto svainis A.Olis sukūrė apie jį garsinį filmą.

Lietuvos žydų muzikinis paveldas
Pasak pianisto, vargonininko, muzikologo Leonido Melniko, Lietuvos žydų (litvakų) muzikinis paveldas – „be galo įdomi, daugelį aspektų turinti tema“. (Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais. Monografija. – Vilnius: Charibdė, 2008, p. 10).
Lietuvoje per amžius buvo didelė žydų bendruomenė. 1875 metų surašymo duomenimis, 46 proc. Vilniaus gyventojų buvo žydai (1897-aisiais – 41 proc.). Mažai žinoma apie litvakų muzikinį paveldą. Muzikologas, akademikas Juozas Gaudrimas (tikr. Cimbalas, 1911-1994) 1991-aisiais Vilnių vadino žydų muzikinės kultūros centru. 1992 metais Vilniuje įvyko pirmasis dešimt dienų trukęs Tarptautinis žydų muzikos festivalis, kurį lydėjo mokslinė konferencija.
Tarp litvakų – daug pasaulinio garso muzikų. Paminėtini pianistas Leopoldas Godowsky’s (1870-1938), legendinis smuikininkas Jascha Heifetzas (1901-1987), 1917-aisiais susikūrusio Budapešto kvarteto artistai violončelininkas Misha (1904-1985) ir smuikininkas Alexanderis (Sasha, 1908-1993) Schneideriai, pianistas Vlado (Vladislas) Perlemúteris (1904-2002), kompozitorius, pedagogas Maksimilianas Šteinbergas (1883-1946), smuikininkas, dirigentas Izaokas Vildmanas-Zaidmanas (1885-1941), smuikininkas ir violončelininkas Morducha (Motelis) Hofmekleris (1871-1944), smuikininkas Mejeris-Morducha (Dimitrijus) Stupelis (1866-?), pianistė Nadežda Dukstulskaitė (1912-1978), smuikininkas Adolfas (Abraomas) Metzas (1888-1943), violončelininkas Povilas Berkavičius (Berkovič, 1894-1975), dainininkai Chanonas Šulginas (Šulmanas, 1891-1970), Michailas Aleksandrovičius (1914-2002) ir kt.
Bene garsiausias tarpukario pramoginis kolektyvas buvo Michelio Hofmeklerio vadovaujamas Metropolio orkestras, dar vadintas Hofmeklerbandu. Su šiuo orkestru dainavo D. Dolskis, A. Šabaniauskas, A. Dvarionas, J. Byros kvartetas. Žinomas buvo ir pramoginę muziką grojęs smuikininkas, orkestro koncertmeisteris Danielius Pomerancas (1904-1983), kurio paskatintas D. Dolskis atvyko į Lietuvą.
Vadinamoji „mažoji“ litvakų scena (estrados atitikmuo) „sukūrė visiškai naują kultūrinį fenomeną Lietuvoje – kasdienę pramoginę populiarią didmiesčio muzikos kultūrą, tokią, kokia ji buvo kituose didesniuose to meto Europos miestuose (ne veltui prieškario Kaunas dar buvo vadintas „mažuoju Paryžiumi“). Šio kultūros sluoksnio pirmiau Lietuvoje nėra buvę. Visai kitoks jis tapo ir paskui, nes sovietų valdžiai iš prieškario kultūros paveldo daug kas buvo nepriimtina.“ (Leonidas Melnikas, Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais. Monografija. – Vilnius: Charibdė, 2008, p. 128)
Pasak L. Melniko, prieškario pramoginis muzikavimas Lietuvoje buvo kultūrinis proveržis ir dar viena prasme. XIX a., kol dar nebuvo garso įrašų ir muzikos transliavimo sistemų, būtent muzikuojant namuose buvo susipažįstama su muzika. Litvakų dėka pasklido vadinamasis namų muzikavimas.

Be sakralinės žydų muzikos, egzistavo ir tebeegzistuoja (pasaulyje labai populiarus) dar vienas žydų muzikos fenomenas – klezmer (hebr. kle – instrumentas, zemer – giesmė). Tai – savitas žydų muzikos folkloras. Savamokslių klezmerių kapelose būdavo du smuikai (arba smuikas ir altas) ir kontrabosas arba violončelė. Kartais solo partija tekdavo klarnetui ir fleitai. 1887 metais Cvi Golombas (1853-1934) Vilniuje išleido dvylikos žydų tautinių dainų rinktinę fortepijonui Kol Yehuda. 1927 metais Vilniuje išleistas žydų dainų rinkinys Muzikališer pinkos: Nigunim-zamlung fun jidiš foiks-ojcer, jame pateiktos 243 tautinės ir religinės melodijos, įvadinis straipsnis su komentarais. „Šis rinkinys tapo reikšmingu tautinės muzikos šaltiniu, keliančiu susidomėjimą iki šiol“, – teigia L. Melnikas (Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais. Monografija. – Vilnius: Charibdė, 2008, p. 143).
Daug žydiško folkloro Lietuvoje surinko etnomuzikologas Moisejus Beregovskis (1892-1961). 1925 metais Vilniuje įsteigtas Žydų mokslo institutas (YIVO) – autororitetingiausias pasaulyje jidiškalbės diasporos kultūrinio paveldo tyrimo centras, domėjęsis ir litvakų folkloru. 1924-1940 metais Vilniuje veikė Žydų muzikos institutas.
Prie žydų muzikos sklaidos Lietuvoje ir už jos ribų prisidėjo ir kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis (1925-1986) bei Viačeslavas Ganelinas.

Pokario Lietuvos estradinės muzikos ir džiazo raida
1940 m. įsteigus LTSR valstybinę filharmoniją, po metų buvo surengtas estrados artistų konkursas. Iki 1941 m. dar egzistavo Kauno radiofono orkestras, vadovaujamas Abraomo Stupelio. Taip pat suburtas saksofonininko Jakovo Šabsajaus ir Romano Marijošiaus vadovaujamas orkestras, vokiečių okupacijos metais pasitraukęs į Rusiją (koncertavo iki 1944 m.). Po karo Kaune telkėsi politinių permainų neišblaškyti menininkai ir muzikantai – muzikinis gyvenimas iš lėto atgijo. Tačiau nuo pasaulio Lietuvą skyrė „geležinė uždanga“. Vėl pradėta vakarais groti Konrado (po rekonstrukcijos – Tulpės) kavinėje. Populiarus buvo Kauno radiofono ansamblis, vadovaujamas Jono Lechavičiaus. Buvo madinga koncertuoti kino teatruose prieš seansus. Steigėsi pramoginės muzikos kolektyvai Klaipėdoje ir Šiauliuose. 1955 m. Kauno politechnikos institute susibūrė saviveiklinis bigbendas. Kurį laiką orkestras vadovo apskritai neturėjo. Jam vadovauti, muzikanto Alfredo Krutulio paskatintas, ėmėsi Juozo Gruodžio muzikos mokyklos absolventas akordeonininkas, klavišininkas, aranžuotojas, kompozitorius Juozas Tiškus. Pirmasis koncertas įvyko 1955 m. pavasarį. 1957 m. orkestras tapo Kauno miesto kultūros skyriaus Jaunimo kolektyvu, dalyvavo VI „Pasaulio demokratinio jaunimo ir studentų festivalyje“ Maskvoje. Orkestrinę pjesę festivaliui, drąsią tiems laikams Parafrazę boogie-woogie ritmu parašė kompozitorius Benjaminas Gorbulskis.

1958 m. pavasarį nutarta kurti profesionalų kolektyvą ir kultūros ministro Juozo Banaičio įsakymu Valstybinėje filharmonijoje įsteigtas Lietuvos estradinis orkestras (LEO), kurio pagrindą sudarė Tiškaus vadovaujami muzikantai. 1958 m. buvo suformuotas ir Lietuvos radijo estradinis orkestras, vadovaujamas Jono Vadausko. Juozo Tiškaus orkestrui perėjus į Filharmoniją, prasidėjo intensyvios gastrolės. Kadangi labai trūko profesionalių atlikėjų, orkestro sudėtis pamažu buvo sudaryta iš geriausių tuometinės sovietinės erdvės muzikantų. Orkestre grojo net 7 tautybių muzikantai: čekas, baltarusių, ukrainiečių, atlikėjų iš Leningrado, Maskvos atstovai, geriausi lietuvių instrumentininkai. Ilgainiui LEO tapo vienu geriausių buvusios Sovietų Sąjungos orkestrų, imtas lyginti su Olego Lundstremo bigbendu. Koncertų programas orkestras dalino į dvi dalis – grojo instrumentinius džiazo kūrinius bei lietuvių kompozitorių ir kitų šalių autorių estradinę muziką. Orkestrui talkino solistai vokalistai, šokėjai, programas pagyvino nuotaikingi konferansjė pasirodymai. LEO kūrybinės veiklos paskatinti įsikūrė Šiaulių statybos tresto (vadovas Teisutis Saldauskas) ir Kauno Oktavos bigbendai bei orkestras Nemuno žiburiai, vėliau tapęs Lietuvos estradiniu ansambliu (LEA). 1960 m. Lietuvos kompozitorių sąjungoje įkurta lengvosios muzikos sekcija, kuriai iki 1980 m. vadovavo Benjaminas Gorbulskis. Lietuvos estradiniam orkestrui bei kitiems kolektyvams intensyviai ėmė kurti kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis, Mikas Vaitkevičius, Mikalojus Novikas, Teisutis Makačinas, Vygandas Telksnys. Nuo 1966 m., ėmus keistis orkestro sudėčiai, LEO buvo performuotas į ansamblį Estradinės melodijos, koncertavusį iki 1986 m.

1944 m. rugpjūtį atkurtoje Vilniaus filharmonijoje buvo simfoninis orkestras, mišrus choras, liaudies dainų ir šokių ansamblis. Kartu su tarybinės kariuomenės daliniais į Vilnių plūstelėjo rusų bei žydų tautybių muzikantai, gerokai papildę Filharmonijos kolektyvų gretas. Vietinė filharmonija ir visi jos kolektyvai tapo pavaldūs sovietiniam „Goskoncerto“ tinklui, turėjusiam monopolį visoje Sovietų sąjungoje ir apėmusiam tiek klasikinės, tiek pramoginės ar tradicinės muzikos gyvenimą. Tad čia veikė ne tik klasikinę muziką atliekantys kolektyvai, tokie kaip Lietuvos kvartetas (1945–1996), Lietuvos kamerinis orkestras (nuo 1960 m.), Valstybinis Vilniaus kvartetas (nuo 1965 m.), Filharmonijos pučiamųjų kvintetas (1965–1990), Kauno valstybinis choras (1969–2006), kamerinės muzikos ansamblis Musica humana (nuo 1974 m.), Čiurlionio kvartetas (nuo 1977 m.) ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras Polifonija (1986–1998), bet ir Juozo Tiškaus vadovaujamas Lietuvos estradinis orkestras (1957–1966), o vėliau ir kiti pramoginės muzikos ansambliai (pvz., Estradinės melodijos, Nerija, Plius minus, Vytauto Kernagio ansamblis). Kaip sąjunginio filharmonijų tinklo vietininkė Vilniaus filharmonija buvo monopolizavusi koncertinį gyvenimą respublikos mastu, veikė jos filialai keliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, – Kaune (1944–2006), Klaipėdoje (1963–2004) ir Šiauliuose (1982–2003), – anuomet skleidę tarybinės ideologijos aprobuotą muzikinę kultūrą šalies regionuose.

1957-1966 m. Vilniuje veikė Lietuvos estradinis orkestras (LEO), įkurtas Juozo Tiškaus. Šio orkestro priešistorė – 1955 m. susikūręs Kauno politechnikos instituto studentų estradinis orkestras. Repertuarą sudarė Lietuvos ir užsienio kompozitorių dainos, džiazo kompozicijos. Tai buvo geriausias džiazo orkestras tuometinėse Baltijos šalyse. 1966 m. orkestras pertvarkytas į popmuzikos ansamblį „Estradinės melodijos“. Orkestrui specialiai kūrė lietuvių kompozitoriai Teisutis Makačinas, Benjaminas Gorbulskis, Algimantas Raudonikis, Vygandas Telksnys, Mikas Vaitkevičius. Orkestre dainavo Nijolė Ščiukaitė, Jūratė Norvaišienė, Adolfas Jarulis, Jurgis Žukauskas, grojo Mindaugas Tamošiūnas.

1958-2008 m. Vilniuje veikė Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras (LTRLMO, 2001-2008 m. – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras), kurį 2007 m. sudarė 32 muzikantai. Orkestras atliko įvairių žanrų lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius, dalyvavo įrašant Miko Petrausko operą Birutė, K.Porterio miuziklą Bučiuok mane, Keit, su orkestru dainavo daug žymių operos, estrados, roko dainininkų (Virgilijus Noreika, Stasys Povilaitis, Neda Malūnavičiūtė). Orkestrui kūrinių sukūrė žymūs kompozitoriai (Viačeslavas Ganelinas, Benjaminas Gorbulskis, Gintautas Abarius, Laimis Vilkončius).
LTRLMO įkurtas 1958 m. gegužės 5-ąją, Radijo dieną. Pirmasis orkestro vadovas – Jonas Vadauskas, kuris nusprendė, kad orkestras turi būti universalus, groti įvairios stilistikos ir visokių žanrų muziką. Šio orkestro įsteigimas buvo didžiulis stimulas kurti nacionalinę estradinę muziką.

1959-1963 m. vienas lietuvių estradų centrų buvo Šiauliai. Buvo žinomi Statybos tresto, Elnio kombinato orkestrai, o Statybos tresto bigbendas, vadovaujamas T. Saldausko, grojo džiazo klasiką, įvairias orkestrines pjeses. Vėliau šio orkestro ketvertas pučiamųjų  sudarė Nemuno žiburių orkestro branduolį. Nemuno žiburiai nuo 1963 m. surengė keliasdešimt koncertų Lietuvoje, Ukrainoje.
Dar vienas žymus estradinis orkestras – Vilniaus aidai, debiutavęs 1967 m. pavasarį Klaipėdoje. Tuo metu žymiausi estradiniai orkestrai – Estradinės melodijos (1966), Trimitas (1957) ir Nemuno žiburiai (1963) – daugiausia laiko praleisdavo koncertuodami po broliškas respublikas. Dar 1957-aisiais chorvedžio, fagotininko, muzikos pedagogo Vito Žiliaus (1911-1961) įkurtas Trimitas gyvuoja iki šiol.
1970 m. susibūrė Nerija, kurios didžiuma muzikantų buvo klaipėdiečiai. 1972-aisiais Nerijos vadovas Romualdas Bieliauskas (mirė 1979 m.), anksčiau grojęs Vilniaus aiduose, kuris užsibrėžė Neriją padaryti pilnaverčiu vokaliniu instrumentiniu ansambliu. Nerijoje dainavo Laima Žemaitytė, Birutė Petrikytė, B.Gadeikis, A.Čepas, S.Povilaitis, V.Pauliukas, L.Čeprackas, Simonas Donskovas. Nerija – bene ilgaamžiškiausias estradinis ansamblis Lietuvoje.

1964 m. estradinio orkestro Oktava (įkurtas 1963 m. Kauno Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamykloje) meno vadovu tapo valstybinio pučiamųjų orkestro vadovas Mindaugas Tamošiūnas. Šiame orkestre subrendo būsimoji grupė Gintarėliai, šviesios atminties Janina Miščiukaitė-Brazaitienė (1948-2008).
„Estradinis ansamblis Oktava gastrolėse užsienyje pasirodė kaip patikimas, mokantis laikyti liežuvį už dantų kolektyvas, be to, buvo ir geriausi muzikantai, dainininkai – konkursų ir festivalių laureatai. Todėl apvažiavus užsienio socialistines valstybes, buvo gautas leidimas išvykti toliau. Pirma rimta kelionė buvo į Meksiką. M. Tamošiūnui buvo suteiktas net vieno miesto garbės piliečio vardas. Taigi, kelionės – Meksika buvo pervažiuota du kartus, Kuba – tris kartus, Afrikoje aplankytos šešios valstybės. Du kartus po tris mėnesius konsultavo Laoso valstybinį estradinį orkestrą.“
Žymus tuomet buvo ir estradinis ansamblis Kopų balsai, kuriam vadovavo Arvydas Paltinas (g. 1933). Nuo 1967 m. veikęs ansamblis išleido šešias plokšteles. 1982 m. A. Paltinas išvyko į Vakarų Vokietiją, kur pradėjo dirbti Vasario 16-osios gimnazijoje Hüttenfelde. Nuo 1983 m. A. Paltinas koncertavo JAV, Kanadoje, vėliau Lietuvoje su žmona Nele Etevičiūte-Paltiniene. 1975 m. pasirodė pirmoji plokštelė Kopų balsai.
1963 m. Kaune surengtas pirmasis estradinių kolektyvų konkursas Į darbą su daina, nuo 1965 m. – tradicinis konkursas Gintarinė triūba (iš pradžių vadinosi Kauno pavasaris). 1968 m. pradėtas rengti jaunųjų lietuviškos estrados atlikėjų konkursas Vilniaus bokštai. Vėliau organizuoti estradinės muzikos festivaliai Pavasario ritmai, Rudens paradas.

Lietuviškojo džiazo pradžia
Pasak muzikologo Liudo Šaltenio (1941-1994), lietuviškojo džiazo pradžia – 1961-ieji (Virginijus Baublinskas ir kt. Džiazo istorija. – Vilnius: Kronta, 2005, p. 216). Septintojo dešimtmečio pradžioje, „Chruščiovo atšilimo“ įkarštyje, visuose stambiuose TSRS miestuose buvo atidaromos jaunimo kavinės. Vilniuje ją vadino kavine-skaitykla. Vėliau džiazas persikėlė į kitą kavinę – Neringą. Nikitos Chruščiovo funkcionieriai džiazą globoti pavedė komjaunuoliams, tarp kurių buvo džiazui prijaučiančių. 1961-aisiais kavinėje, tapusioje neoficialiu džiazo klubu, įvyko pirmasis Lietuvoje džiazo koncertas. 1968 metais Elektrėnuose įvyko pirmasis Lietuvos džiazo festivalis Jaunystė. Visų džiazo muzikos iniciatyvų siela buvo L. Šaltenis. 1971 metais Vilniaus universitete įvyko nedidelis džiazo festivalis. Pasak Olego Molokojedovo, „septintojo dešimtmečio pabaigoje atsirado netikėtas ir galingas priešas. Tai buvo džiazui gimininga, iš jo išaugusi muzika – rokas. Džiazo pozicijos nusilpo. Jis tapo nebemadingas, didžioji dalis jaunimo liovėsi juo domėtis. Džiazas Lietuvoje apmirė. […] Vilniuje liko tik vienas džiazo programas kuriantis kolektyvas. Tai buvo pianisto ir kompozitoriaus V. Ganelino naujasis trio su saksofonininkų Vladimiru Čekasinu ir būgnininku Vladimiru Tarasovu. Dešimt metų V. Ganelinas ieškojo savęs vertų partnerių, tačiau tik aštunto dešimtmečio pradžioje susikūrė šis „auksinis“ GTČ trio, kuris pateko į Europos ir Amerikos džiazo enciklopedijas.“ (Virginijus Baublinskas ir kt. Džiazo istorija. – Vilnius: Kronta, 2005, p. 220-221)

V. Ganelinas įnešė didelį indėlį į Lietuvos džiazo ir roko muziką (prisiminkime jo sukurtą roko operą Velnio nuotaka). V. Tarasovas – ne tik džiazo muzikantas, bet ir pasaulinio garso eksperimentininkas (plačiau apie jį – knygos skyriuje „Lietuvos eksperimentininkai“). V. Čekasinas tapo beveik visų Lietuvos džiazo muzikantų mokytoju, pavyzdiniu pedagogu.
Lietuvoje džiazas, skirtingai nei rokas, pradedamas tyrinėti. Lietuvos muzikos akademijos auklėtinė Aušra Listavičiūtė parašė diplominį darbą Lietuvos džiazo atlikėjų katalogas. Linas Rimša išleido Džiazo improvizacijos pagrindus. Fotomenininkas Aleksandras Aleksandravičius sukūrė garsiausių Lietuvos džiazo meistrų portretų albumą.

Kol kas to trūksta, kalbant apie Lietuvos roko muziką, kuriai įtaką padarė visi aukščiau minėti muzikiniai stiliai. 2000 metais buvo išleista istorijos magistrinio darbo pagrindu sukurta elektroninė grupės Skylė lyderio Roko Radzevičiaus enciklopedija Lietuvos roko pionieriai 1965-1980. Įsimintini Virginijaus Mizaro (1949-2002), Šiaurio Narbuto (1958-2008) straipsniai, pašvęsti Lietuvos rokui. 1973 m. išleista verstinė knyga Klubotyra. Taip pat paminėtini keli sovietinių ir Atgimimo laikų leidiniai (pvz., Melomanas), informavę apie diskotekas, neseniai susikūrusias roko grupes, kuriuos, kaip ir knygą Diskotekos ABC (1986), parengė Edmundas Žalpys. 1988 metais dabar europarlamentarės pareigas einanti Margarita Starkevičiūtė išleido knygelę Įvadas į lietuviško roko enciklopediją, 1998 metais Ugnius Liogė parašė žurnalistikos magistro darbą apie fenzinus (daug vietos jame skirta pankrokui ir metalo muzikai), 2001-aisiais Darius Užkuraitis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje parašė diplominį darbą Roko muzikos raida Lietuvoje. Išleistos knyga apie grupę Foje (Aš atsisuksiu atgal, 1993 metai), Vytautą Kernagį, Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo romanas, dar kelios knygos, susijusios su Lietuvos estrada ir šūsnis knygų, aprašančių popmuziką, kuri nėra šios knygos tyrimo objektas. 2010 metais pasirodė Emilijos Visockaitės sudaryta knyga „Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą, konstatavusi, kad roko kultūra reiškia aktyvią pilietinę visuomenę.

Rašytojas Liudvikas Jakimavičius teigia: „Lietuviška estrada yra įstrigusi protu sunkiai suvokiamoj stagnacijoj. Mums iki savo kaimynų latvių, estų, rusų, o ir baltarusių su savo estrada yra toli, oi kaip toli. Netelpa galvoje – turime pasaulinio lygio džiazą, o rokas ir pop muzika – kaimo vestuvių lygio. Gali būt, kad taip nėra, gal mes tik nežinom, kas ten vyksta muzikiniame pogrindyje, o mes maitinami tik žvaigždes gaminančių estrados fabrikų greitaisiais nuodingais produktais. Liūdniausia, kad prie to prisideda ir tą neskoningą foną bei madas diktuoja mūsų LRT ir komerciniai radijo ir televizijos programų transliuotojai. Po to mes netikėtai nustembame, kaip čia atsitiko, kad Europa mūsų estrados „genijų“ nesupranta.“

Šia knyga bandome pildyti didžiules Lietuvos roko tyrinėjimų spragas ir skaitytojų teismui pateikiame pirmąjį išsamų leidinį apie mūsų šalies roko muziką ir įvairiausias jos atšakas. Tikimės, kad šis leidinys padės geriau suvokti Lietuvos roko (plačiąja prasme) fenomeną.

Bangos Sūru

One Reply to “Lietuvos roko muzika ir jos ištakos”

Leave a Comment

Your email address will not be published.