Vasario 5 dieną pasirodė penktas Junior Boys albumas Big Black Coat. Jo laukiau 5 metus. Juolab, kad ketvirtasis It’s All True buvo silpnesnis už pirmus tris, tad tikėjausi revanšo.
Neslėpsiu, pirmas įspūdis buvo slogus. Pradžiai – pavadinimas. Big Black Coat mano atmintyje prikelia grupiokių pasakojimus apie pakeliui į universitetą (tuo metu troleibusai nr. 2 ir 19 dar nevažinėjo į Saulėtekį) sutinkamus vyrukus ilgais ploščiais. Žinau, kad ploščius nevartotina svetimybė, bet lietpaltis šiuo atveju netinka.
Antra – viršelis. Jis toks pats, kaip ir albumo pavadinimas.
Taip, skaičiau Jeremy komentarą dėl ploščiaus:
All the songs were about the guys that I saw down town who were just lonely and walking around. I wanted to give them a voice and all the songs are about guys who are frustrated with their emotional lives, frustrated by women, frustrated by everything. So the coat became a metaphor and an analogy of a way to insulate yourself away from the harshness of a Canadian winter. It’s pretty bleak.
Bet čia Lietuva, taip paprastai nuo stereotipų atsiriboti nepavyks.
Trečia – turinys. Pirmą kartą sukant diską vis laukiu ir ieškau užuominos apie hitą. Nes juk net minėtas It’s All True turėjo savo Banana Ripple. Bet po 50 minučių tenka konstatuoti, kad nieko primenančio Parallel Lines ar Work masto kūrinius čia nėra. O ką jau svaičiot apie Count Souvenirs ar In The Morning…
Big Black Coat – lygus kaip Ikea stalo paviršius. Iš kitų gal kiek labiau išsiskiria tik antruoju singlu išleistas Over It. Beje, šios dainos vaizdo klipas kažkiek paaiškina viršelio idėją.
Džerenio vokalas šioje plokštelėje, kaip visuomet, lengvai atpažįstamas ir puikus. Bet instrumentuotės nedžiugina. Junior Boys skamba sausokai mano skoniui.
Ir tik po dar kelių perklausų sąžinės gelmėse prabyla smalsumo kirminas, kuris neleidžia lengvabūdiškai numoti ranka. O dar, žiūrėk, ir C’Mon Baby jau pradeda skambėti įdomiai… Atkreipkit dėmesį į tą „sireną“ nuo 03:40.
O tuomet atsiranda noras kapstyti giliau.
5 metų pauzė – nestebina. Abu dueto nariai norėjo pailsėti nuo gastrolių ir koncentravosi ties šalutiniais projektais (pvz. Jeremy Greenspan dirbo su Caribou ir Jessy Lanza). Bet kodėl toks keistas skambesys? Junior Boys būdinga melancholija liko, tačiau muzikinis piešinys stipriai nutolęs nuo džiuniorams įprasto synthpop (ir priartėjęs prie minimalistinio ir nuobodoko house ar monotoniško detroit).
Ir kodėl albume nėra prieš 3 metus Vilniuje pristatyto gabalo Don’t You Know Anything? Visai patiko gyvas atlikimas. Pakapsčius giliau paaiškėja, kad taip yra tyčia. Duetas turėjo paruoštos albumo trukmės vertos medžiagos kuomet suprato, kad ta medžiaga skamba lygiai taip pat, kaip ankstesni JB darbai. Tad jie ėmė ir sukūrė naują albumą. Tiems, kas mėgsta kapstytis – siūlau pasiklausyti visas tris interviu dalis.
Reziumuojant, Big Black Coat – vienas įdomesnių naujų darbų, net jei kol kas nevisai suprantamas. Jis iš tų, kurie su kiekviena perklausa gerėja ir atskleidžia naujas, iki tol negirdėtas detales.
