Holivudinio sadcore žvaigždė džiūgavo po šitiekos metų sugrįžusi į Lietuvą

Po Lady Gaga surengto šou vargu ar galime tikėtis didesnės popžvaigždės Lietuvoje artimiausiu metu. Tačiau džiugu, kad jos nesustoja važiuoti: per Europą su turu link Rytų siaučianti „holivudinio sadcore“ kūrėja ir atlikėja iš JAV Elizabeth Woolridge Grant , nuo 2010 m. naudojanti Lana del Rey pseudonimą, nepasididžiavo užsukti ir pas mus.

Nors populiarumu bent jau internete Lana del Rey dabartinei Pop Princesei neprilygsta (žr. 1 pav.), keliems Lietuvos piliečiams ne Sąjūdžio, bet koncerto diena tapo iki ašarų privedusiu gyvenimo įvykiu, sutiktu tūkstantinėje bendraminčių minioje.

Įdomu, kai pirmaujančioje pagal savižudybių skaičių Lietuvoje atvyksta mūsų kraštui būdingo melancholiško stiliaus, atmiežto doze nuorodų į XX a. vidurio JAV popkultūrą atlikėja ir sukelia ažiotažą, pasibaigiantį išpirktais stovimais bilietais, kurių kiekį organizatoriai garbingai nesutiko padidinti galvodami ne apie pelną, bet apie jaunųjų klausytojų, sudariusių didesniąją kontingento dalį, trapumą.

 

Pritrėškianti pradžia

Į „Siemens“ arenos aikštelę įbėgau it Sabonis – be apšilimo – tiesiai į varžovų dėl del Rey dėmesio šurmulį, gęstant šviesoms virtusį nekantraujančių falcetų unisonu. Žmogiškoji sueitis pasirodė nemaža, nors vietos judėti tikrai pakako ir stovintiems arčiau vyksmo vietos ar norintiems iš ten pasišalinti užsimanius siusių.

Puf, blyksteli šviesos ir palmėmis bei trimis didžiuliais veidrodžiais apstatytoje, tarpukario prabanga dvelkiančioje, tačiau kiek neskoningoje scenoje išvystame vakaro kaltininkę, pasidabinusią seno kirpimo žalia suknute, apsuptą tunto gyvų muzikantų.

Vakarėlio startui pasirenkamas kūrinys Cola. Jo lyrinę subjektę įkūnijanti Lana nevyniodama į vatą pradeda dainai pavadinimą davusio gėrimo skonį priskirdama savo pirminiams lytiniams organams (įdomu kaip tokie žodžiai būtų sutikti koncerte Rumunijoje, garsėjančioje savo kunilingišku folkloru, gausiu įvaizdžių kuriuose mergelė proaktyviai sėda šieno kupetoje gulinčiam berneliui ant veidužėlio, užuot šokusi joti ant nepabalnoto žirgelio ar dar ko prisigalvojusi). Po šitokios pradžios trauktis jau nebėra kur, nebestebina netgi Born to Die priedainio „papiktinimas“ prašymą leisti „stipriai pabučiuoti pliaupiančiame lietuje“ pakeičiant į „stipriai pamyluoti“, anglosaksų šalyse įprasta išreikškiamą fraze fuck you hard. Tokie kaitražodžiai neabejotinai užžąsino bent kelių gimnazistų odas ir sukėlė per areną nuvilnijusią malonumo bangą, bet dažnai kartojami prarado savo geidulingajį turinį ir geriau būtų buvę palikti kaip punchline paskutiniame priedainyje.

Tačiau priešingai nei gali pasirodyti su atlikėja menkiau susipažinusiam skaitytojui, apkaltinti jos vulgarumu tikrai nėra kaip: melancholiškas seksualumas nedemonstruojamas atvirai, nėra jokių bambos ieškančių iškirpčių, gašlių šokių judesių (Marijos žemė nepamatė netgi kuklaus striptizinio pasirangymo greta mikrofono stulpo ar Monroe stiliumi viršun užpūsto sijono, kuriais gegužę buvo pavirinti aistringieji italai), todėl savo atžalas į šį koncertą išleidę tėvai gali būti ramūs ir susikoncentruoti ties ugniasienės diegimu interneto prieigai namuose.

 

Aprėdai, judesiukai ir bendravimas

Viskas prasidėjo ne epiniu, bet visgi failu 171 cm ūgio atlikėjai ištarus frazę „I’m so glad to be back here after all these years“. WTF? Visų pirma, tau yra 26 metai, o „after all these years“ buvo dar prieš tau gimstant. Antra – kada gi tu čia esi buvus? In the year of Porcupine, which is never?

Bendravimas tarp dainų buvo kuklus, kaip ir pati atlikėja: trumpi padėkojimai, santūrios šypsenos. Visiška priešingybė tradicinio sunkiojo rokenrolo koncertams. Šaltesniu, bet galbūt nuoširdesniu tonu Lana priėmė meškučius ir kitas dovanas iš gerbėjų, tardama frazes „Thank you“ bei „It’s beautiful“. Kadangi žodinės komunikacijos nebuvo daug, smarkiausiai išlošė avangardas, prie kurių Lana vis nusileisdavo, o pasirodymo finale skyrė visą savo dėmesį.

Iš sceninių judesių aktyviai eksploatuotas žiūrėjimas į tolį prisidėjus ranką virš akių „Oi, kiek čia Jūsų daug!“ stiliumi, kuris labiau tiktų open air’ui. Geriau pagalvojus, binokliai išties būtų neblogas bendravimo su nuotoline publika būdas, kuomet dėmesio nesitikinti „galiorka“ gautų klausimų, pvz. „Hey you… with that grumpy cat tatoo… on your face… how‘s the party?!“ ir galėtų pasijusti šio to verti. Barzdos pasikrapštymas irgi buvo įdomus gestas, nepastebėtas kitų turo per Europą pasirodymų piratiniuose videoįrašuose, kurių peržiūrėjau maždaug tris, todėl nieko tvirtai teigti negaliu.

Lana Del Rey dar nesijaučia labai komfortabiliai dainuodama gyvai scenoje. Koncerto metu pasitaikydavo nerangių judesių: atlikėja ant scenos atrodė kiek susikausčiusi, vietomis neapsisprendžianti koks turėtų būti kitas žingsnelis ar veiksmelis, tačiau tai neabejotinai padėjo išlaikyti žavaus nostalginio liūdnėsio kupiną nuoširdžios merginos įvaizdį.

Turo metu naudodama tą pačią senovinę prabangaus viešbučio ar tarpukario aristokratų namų scenografiją, pati aktyviai keitė septintojo-aštuntojo dešimtmečio stiliaus kirpimo sukneles, varijavusias spalva ir ilgiu (balta su žalsvais dryželiais, iš toli sukuriančiais sidabro spalvos efektą Osle, blausiai žalia Lietuvoje, ilgarankove kiaušinio trynio Milane, juodosios gulbės-našlės gedulo apeigų apdaru Frankfurte). Tiesa, kituose koncertuose suknelė pakeičiama ir koncerto metu, tačiau Lietuvoje taip nenutiko. Gal tiesiog visos buvo priprakaituotos.

 

Garsas, vokalas ir salės ignor’as „šlagerių“ koveriams

Siemens arena audiofilų tarpe senokai garsėja kaip skardinė, netinkama aukščiausio muzikinio lygio pasirodymams. Tačiau pop koncertų lankytojams akustikos trūkumai nebadė ausų, o vakaro kaltininkės vokalas, nors ir patobulėjęs, (dar) tikrai neprilygsta Adelei ar Bjork. Kad ir ką sakytų ištikimi del Rey fanai, reikia pripažinti, kad gyvai ji vis dar skamba pakankamai silpnai ir jokie koncerto metu išsakyti atsiprašymai apie pavargusį balsą ir prašymai padėti dainuoti situacijos nekeičia. Tad kokia arena – tokia ir atlikėja.

Liaudis išklausė prašymų padėti dainuoti per jiems žinomas dainas Video Games, Born to Die ar Blue Jeans, į kurias mano didžiam nustebimui neįėjo improvizacija Knocking on the Heavens Door tema. Nuoširdžiai maniau, kad minia ims skanduoti ir siausti, tačiau arba publika nebuvo susipažinusi su šiuo raukšlėtosios Guns N Roses ir raukšlėtesniosios Bobo Dylano kartos hitu, arba nepakankamai „užsibizino“ nuo prieš tai skambėjusių kontemporatyvių hitų. 6 numeriu skambėjusią Blue Velvet ištiko toks pat likimas, bylojantis apie T. Benneto bei Davido Lyncho fanų kritinės masės nesusidarymą arba menkus suvartoto alkoholio kiekius, neiššaukusios kaip tik prieš „aš tave gerbiu!“ prasidedančios „darželyje esu išdainavęs gamą“ stadijos. Galbūt Lenkijoje sekmadienį (!) skambėjusiai dainai kas nors suspėjęs iš vakarinių mišių paplojo labiau, mat su ja kadaise JAV topą pasiekė Bobby „The Polish Prince“ Vinton.

Pavargusiu balsu ar ne, bet atlikėjai dar tikrai reikia dirbti su gyvu vokalu, mat paimprovizavimai nutolstant nuo įrašo natų, registrų ar tiesiog mikrofono nebaigus posmelio atrodė gan mėgėjiškai. Kitaip nei įraše suskambantys gabalai yra gerai, jeigu suskamba gerai ar geriau nei įraše. Šįkart taip nebuvo. Todėl galbūt į pagalbą galėtų ateiti mūsiškė Rosita Čivilytė, kuri, net ir labai maldama mikrofoną rankoje, niekuomet neatitraukia jo nuo kakarinės toliau nei reikia ir savojo „rositinio čiviliavimo“ ((c) V. Šapranauskas) galėtų pamokyti Laną, šiuo metu dažnai besilankančią lietuviams artimoje D. Britanijoje. Kodėl dažnai besilankančią? Glasge gyvena jos sužadėtinis, atlikėją apšildžiusios grupės Kassidy narys Barrie-James O’Neill. O ir pati del Rey turi škotiškų šaknų.

 

Pora ašarų dėl ankstyvosios atlikėjos kūrybos stygiaus

Pratęsiant pavirkavimus dėl grojaraščio, gaila buvo nieko neišgirsti iš dar beveik nePR‘inamos „pre-del Rey“ eros kūrybos. Gaila, nes ten tikrai yra įsimintinų melodijų ir be kitų pagalbos sukurtų nuoširdžiai autiobiografiškų dainų tekstų.

Naujausios dainos rašytos jau kartu su Ivor Novello apdovanojimą už geriausią šiuolaikinę dainą Video Games pelniusiu Justin Parker ir prodiuseriu Emile Haynie, pernai sukirtusiu rankomis su Universal Music Publishing, todėl atlikėjai bandoma klijuoti indie etikėtė net ir paseilinus limpa sunkiai. Tačiau geriau pagalvojus, jei ne internetinė debiuto su Video Games sėkmė, birželio 4 d. būtume ėję į Eric Clapton arba toliau sėdėję namie.

Grįžtant prie ašarojimo, akivaizdu, kad albumų pavidalu perleisti ruošiamą seną medžiagą pristatinėti dabar būtų gryniausias kapitalistinis mazochizmas. Ir nors atsargų kūrybinės krizės atvejui yra, nuoširdžiai tikiuosi, jog taip neatsitiks ir dar sulauksime naujų Born to Die bei Summertime Sadness laurus praaugsiančių hitų.

 

Trukmė

Pasirodymas buvo kiek per trumpas. Suskaičiavau 1 val. 18 min., į kurias įėjo intensyvus bendravimas su pirmų eilių publika instrumentinio endšpilio National Anthem tema metu. Ir JOKIO biso! Nors setlist.fm duomenimis nieko panašaus nematė ir kitos besibaigiančio koncertinio turo šalys. Gal vėlgi senamadiška galvoti, kad bisas yra kiekvieno (bent jau roko) koncerto būtinybė, bet liaudis ėmė aktyviai skirstytis dar nenutilus muzikai, tad galbūt jaunimas jau nebenori išprašyti poros papildomų kūrinių? Juk jei labai norėsis, galės už kelių savaičių RyanAir’u nuskrist į Londoną ar Paryžių visko pasiklausyti dar kartą. Šiaip ar taip, 14 dainų yra tikrai nedaug ir labai tikiuosi, kad tai dar netapo standartu šiuolaikinės pop ar rock muzikos industrijoje, kuria domiuosi itin menkai ir todėl visiškai nesuprantu, kodėl rašau šią apžvalgą.

Galbūt atlikėją tikrai išvargino turas, nes balandį švedai ar vokiečiai dar džiaugėsi šešiolikos-septyniolikos kūrinių programa, tačiau per porą mėnesių nugeibti tokiai jaunai atlikėjai yra nedovanotina. Pagaliau tam reikalui yra sukurti įvairūs narkotikai, su kuriais Elžbieta Grant pažįstama dar nuo mokyklos laikų.

 

Pagalbiniai darbininkai

Arčiausiai kamerų griežusi smuikininkė nebuvo pasiruošusi close-upam ir ne šypsojos, bet kažkaip keistai išsižiojusi spoksodavo į vieną tašką, tarsi sėdėtų ant Sibirinės pušies kankorėžio. Kiti akomponavę muzikantai (gitaristas, bosistas, klavišininkas, būgnininkas bei likę styginių kvarteto nariai) nerodė daug emocijų ir tiesiog dirbo savo darbą. O ar tai darydami „turėjo gerą laiką“? Nežinau.

Minėto National Anthem pabaigos metu bosistas ant akių užsimetęs vėliavą bandė scenos viduryje sušokti improvizuotą šokį, tačiau nepatraukęs dėmesio pasišalino link užkulisių. O dėmesio traukti nuo ekranų, tiesiogiai transliuojančių Lanos bendravimą su avangardu tikrai nebuvo galima, nes tai buvo viena vakaro emocinių vinių, ištrauktų koncerto bei šio rašinio pabaigoje.

 

Kontingentas

Įdomesni žiūrovų egzemplioriai:

• Stambaus sudėjimo, ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras, atvykęs be plika akimi pastebimo anturažo, nemenką dalį dainų žiopčiojęs kartu su Lana, kurios svoris yra 57 kg.
• Vidutinio sudėjimo, ketvirtą dešimtį bebaigiantis vyras kaselėn surištais poilgiais plaukais, atlydėjęs žmoną / draugę ir Body Electric intro metu jai pasakęs, kad skambesys panašus „į vieną Metallica dainą“.
• Apytikriai 14 metų paauglė blondinė, tiek užsiekstazinusi, kad šoko nusisukusi nuo scenos, savo išmaniaisiais viską vos bespėjančioms fiksuoti draugėms akimirkai tapusi Mažąja Lana.
• Didžiausia pastebėta įžymybė žiūrovų knibždėlyne – dainuojamosios ironijos žanro krikštatėvis Karewas iš grupių Popgrupė (žr. 22 puslapį) bei Linfeng – stovėjęs, neplojęs, nesišypsojęs, ir žodžių balsu nekartojęs. O ką įžymaus pastebėjai Tu? Nesnausk, pasidalink komentaruose!

Generalizuojant fanų grupės buvo tokios:

• Paauglės merginos iki 16 m. Kodėl? Nerūpestingos laisvės, neagresyvaus „dėk ant visko, mėgaukis viskuo“ bei „tikras vyras ant baltą žirgą simbolizuojančio motociklo jau tuoj tuoj išsiveš į svajonių šalį, kur nereikia ruošti namų darbų ir tvarkytis kambario“ įvaizdžiai labai pramuša ankstyvąją brendimo stadiją išgyvenančioms „not a girl, not yeat a woman“ ir įėję pasąmonėn legitimuoja vimtelėjimus viešo WC kriauklėn tarp girtų pasiglamžymų su vyresniais vaikinais, prieš tai paragavus kažkokios sintetikos. Ar ne panašiai ne taip seniai gyveno ir pati Lana del Rey?
• 16-26 m. porelės, kurios abiems susidedamosioms dalims patinka Lana arba jos muzika.
• Poros, kuriose Lana del Rey patinka tik moteriškai lyčiai, todėl vyras tik atlydėjęs draugę/žmoną, galimai turėdamas pasąmoningą baimę, jog ši susipažins su jai artimesnio muzikinio skonio vyriškiu, galinčiu pasiūlyti turiningesnių temų pokalbiams.
• Pavieniai žmonės, kurių antrom pusėm nepatinka Lana arba kurie neturi antros pusės ir jos greičiausiai nepradėjo turėti pasibaigus renginiui.

 

Kontingento ekstazė

Kas tikrai nesuvaidino nuoširdžių emocijų, tai būtent nepilnamečių prigrūstos pirmosios eilės. Vieną iš laimės apsiverkusią merginą režisieriai rodė tiek ilgai, kad visa arena ėmė šurmuliuoti it kokioje mugėje, o ekspozicijos pabaigoje netgi nuvilnijo draugiškas juokas, lydimas palaikymo plojimų. Apsiverkė ir vienas gimnazisto amžiaus vaikinas, kurio emocijos kitiems vyriškos lyties atstovams be abejo sukėlė juoko pavidalo gynybinę reakciją, rituališkai atribojusią juos nuo nerašytoms taisyklėms nusižengusio ir visų akivaizdoje save simboliškai autokastravusio male-straight grupės nario.

Būta ir daugiau ekstazės išraiškų. Nežinau ar kažkas tokio vykdavo Foje ar kitų grupių koncertų metu prieš dvidešimt metų, bet tai ką kadaise matydavom per kabelinę TV jau darome patys. Todėl nustokim bambėt kaip LT viskas tik blogėja. Vienintelis dalykas kas blogėja, tai mūsų fizinė ir dvasinė sveikata, nes per daug valgome, ir per mažai sportuojame.

 

Išvadiniai teiginiai ir gairės diskusijai

• Koncertas įrodo, kad sėkmingai virtualion muzikos industrijos rinkon įpenetruotos žvaigždės kiek prigęsta atėjus laikui savo vertė įrodyti gyvai. Tačiau tai nėra išskirtinė Lana del Rey savybė, ar tuo labiau trūkumas. Tas pats praeito dešimtmečio (1999-2009) artistu JAV muzikos žurnalo „Billboard“ išrinktas Eminem per kažkurius apdovanojimus atlikdamas savo dainą atrodė kaip pasimetęs berniukas, į kurį jis labiausiai ir panašus numetus Slim Shady įvaizdį. Skirtumai tarp live ir video parodo prodiusavimo, bet ne atlikėjos galią, kuri Lanos atveju dar tikrai turėtų augti.
• Galime jaustis laimingi, jog gauname Vakarų Europai praktiškai lygiavertį produktą, pateikiamą populiarumo vonioje vis dar besimaudančių atlikėjų. O juk ne taip seniai alpome, kai bent 40 minučių chaltūra pamalonindavo Marilyn Manson ar The Prodigy. Buvo ir tokių, kurie 2002 m. džiaugėsi Music Slam koncertu Nemuno saloje, kur vietoj André Tanneberger no-name vaikinas ir mergina šūkaliojo „I say AT, you say B, AT-B, AT-B!“, ir už tokį akibrokštą nepaskandino scenos su visa sala. Dabar išvardinti atlikėjai jau atvyksta patys ir su pilnomis programomis.
• Tikėkime, kad ateityje, „after all these years“, dar sulauksime nenuvažiavusios į totalų mainstreamą Lanos su patobulėjusiu vokalu ir „Best Of“ programa akustikai tolerantiškoje salėje. Tikėkime, kad ji bus „glad to be back“, o mes būsim „glad to have her back“. Todėl susiimkime, palaikykime vienas kitą ir šią vasarą jau nebeklausykime Summertime Sadness, kad nenusižudytume pirma laiko. Geriau eikime į lauką pažaisti sviediniu.
• Išbėgimas į aikštelę be apšilimo ne visada baigiasi patemptu kirkšnimi.

 

Žodžiai: Shvitripopiergaila