Neseniai apsižiūrėjau, kad esu neskaičiusi daugybės klasikinių fantastinių kūrinių, nors fantastika – mano vienas mėgstamiausių žanrų nuo vaikystės. Tiesiog augau daugiau su Pasaulinės Fantastikos Aukso Fondo Raganų pasauliais ir Plieninėm žiurkėm, o ne „Zenito“ knygom, todėl taip ir nutiko. Nusprendžiau šią klaidą ištaisyti. Vienas pirmų autorių, kuriais susidomėjau, yra H. G. Wellsas.
H. G. Wellsas kartu su Jules Verne laikomi fantastikos tėvais, tad nuo ko geriau pradėti pažindintis su klasika negu nuo jų? Jules Verne vis dar laukia mano dėmesio, o H. G. Wellsą jau galiu dėti prie autorių, su kuriais tikrai gerai susipažinta. Lietuviškai yra šie kūriniai: Laiko mašina, Daktaro Moro sala, Pasaulių karas, Nematomas žmogus, Pirmieji žmonės Mėnulyje. Pastaroji išleista 1970 m. „Prano Mašioto knygynėlio“ serijoje, ir ją rasti labai sunku, todėl jos dar neskaičiau, bet kitas – taip. Dar lietuviškai yra keli apsakymai. Kodėl mėgstu skaityti lietuviškai, nesiteisinsiu.
H. G. Wellsas laikomas fantastikos tėvu, nes pirmasis pasaulyje aprašė tam tikras koncepcijas, kurias vėliau daugybę kartų plėtojo kiti autoriai literatūroje, kine ir visur kitur. Pavyzdžiui: keliones laiku, ateivius ir karą su jais, keliones komosu, nematomumą. Visa tai jis aprašė XIX a. pab. – XX a. pr. Nieko panašaus iki to laiko niekas nebuvo sugalvojęs. Kai ką numatė ir teisingai. Pavyzdžiui, viename apsakyme aprašė bakteriologinį ginklą, kitame – deimantų gamybą. Tuomet tai buvo neregėti dalykai, o dabar – realybė.
Žinoma, daug kas jo knygose pasenę ir kelia juoką. Pavyzdžiui, ateiviai Pasaulių kare yra iš Marso. Jie apibūdinami kaip glitūs kunkuliuojančios masės padarai su čiuptuvais. O juk dabar jau žinom, kad Marse nėra jokių kunkuliuojančių masių su čiuptuvais (o gal dar rasim?). Glitus ateivis – atrodo, kas gali būti banaliau? Bet reikia nepamiršti, kad H. G. Wellso ateiviai – patys pirmi literatūros istorijoje (ar vieni pirmų). Linksmas faktas: 1938 m. Orsonas Wellesas pagal Pasaulių karą sukūrė radijo dramą, kurią skaitė kaip realius faktus. Iš pradžių paskelbė mokslininkų pastebėtus sprogimus Marse, po to nusileidusias kapsules ir iš jų lendančius marsiečius. Tuo metu radijo klausydavosi beveik visi, todėl Britanijoje kilo panika. Sprunkantys nuo marsiečių žmonės užkimšo kelius, daug kas atlėkė į policijos nuovadas prašyti dujokaukių (nes ateiviai nuodijo žmones mirtinom dujom). Juokinga – ne kitaip.
Dar skaitant H. G. Wellsą kartais pribloškia suvokimas, kiek daug pasaulis tuo metu dar buvo nepatyręs. Pavyzdžiui, Pasaulių kare (1898 m.) autorius rašo: „Tai buvo didžiausias britų armijos mobilizavimas istorijoje.“ Lieki tiesiog pritrenktas suvokęs, kad jis aprašo totalinį karą kuomet dar nebuvo net Pirmo pasaulinio.
Šiaip H. G. Wellso knygas skaityti labai smagu, lengva ir malonu. Tuo metu literatūroje dar nebuvo modernizmo, todėl visi jo pasakojimai yra visom prasmėm klasikiniai. Klasikinis siužetas su prologu, problema, jos dėstymu, atomazga, epilogu. Klasikinis veikėjų, erdvės atskleidimas. Klasikinis pasakojimo būdas. Viskas aprašoma labai realistiškai, net ir neįtikimi dalykai pateikiami su didžiausiomis smulkmenomis. Pavyzdžiui, Nematomas žmogus yra nematomas tik tol, kol jo neapsninga arba kol jo pėdos neaplimpa Londono purvu. H. G. Wellsas viską labai gerai apgalvoja ir, kiek įmanoma, paremia mokslu (dėl to žanras ir yra mokslinė fantastika). Pavyzdžiui, apsakymo Žmogus, galėjęs daryti stebuklus veikėjas sustabdo Žemę, bet pamiršta, kad reikėtų sustabdyti ir viską, kas yra ant jos, dėl to nutinka didelė nelaimė.
Smagu, kad fantastika šiuo metu išgyvena pakilimą. Nesmagu, kad populiariausi yra pigūs young adult kūriniai. Tačiau, jei perskaitęs kokias nors Bado žaidynes ar Divergentę paauglys susidomės rimtesne fantastika, nuo to visiems bus tik geriau. Gal taip pamažu jis prisikas ir iki H. G. Wellso, R. Bradbury, Philipo K. Dicko, I. Asimovo, A. Clarke ir visų kitų.
