GusGus biografijos ir skambesio viražai

Rytoj eilinį kartą įvyks GusGus koncertas. Reikia jums apie tai kažkaip priminti. Todėl nusprendžiau pažvelgti į grupės skambesio ir sudėties pokyčius bėgant laikui.

Manau, kad daugelis jūsų puikiai žinot, kas tie islandai ir man galėtumėte papasakoti žymiai daugiau. Todėl rašinėlį siūlau traktuoti labiau kaip asmeninius įspūdžius, ne enciklopedinį straipsnį (tam yra wikipedia).

GusGus susikūrė 1995 metais. Pagrindiniais steigėjais tuomet buvo režisieriai Sigurður Kjartansson ir Stefán Árni Þorgeirsson. Aplink juos susiformavo grupelė vokalistų bei vietinių didžėjų.

Ankstyvuoju domėjimosi grupe periodu buvau atkasęs dvi pavadinimo atsiradimo versijas. Abi susijusios su filmais. Viename jų prostitutė besidulkindama dūsaudavo skleisdama garsą „kus-kus“. Antras vadinosi Fear Eats the Soul ir jame moteris savo meilužiui gamino kuskusą. Kuri iš jų teisinga – nežinau, bet manau, ne tai svarbiausia.

Pirmas bendravardis GusGus albumas pasirodė tais pačiais 1995 metais. Jis buvo skirtas Islandijos rinkai. Po dviejų metų plokštelę perleido legendinis leiblas 4AD ir užvadino Polydistortion [1997]. Joje buvo praktiškai tie patys gabalai. Albumas smarkiai skyrėsi kitų kolegų/konkurentų fone. Taip rašydamas turiu omeny albumus The Fat of the Land, Dig Your Own Hole, In Sides, Orblivion, Dead Cities, Homework… Anuose arba „pjovė“, arba „grybavo“ (arba vienu metu darė ir tą, ir tą). Tuo tarpu islandų muzika man labiau siejosi su jausmais ir intymumu. Sunku būtų išsirinkti vieną favoritą, bet Remembrance man visuomet skleidė ypatingą atmosferą.

Dar po dviejų metų pasirodė This is Normal [1999]. Šie pirmi du albumai man yra geriausi. Nes tuomet GusGus kūrė todėl, kad kitaip tiesiog negalėjo. Jie turėjo ką pasakyti ir privalėjo tai iš savęs išlaisvinti (skirtingai nei dauguma daro iš reikalo). Abu albumai yra nuoširdūs, gilūs ir kartu labai hedonistiniai. Su tokiais tekstais kaip me and my girl keeping each other satisfied arba how glad I am to be superhuman. Iš antro albumo išmesčiau nebent gabalą Ladyshave. Nepaisant to, kad tai buvo centrinis singlas. Jis mane labai erzina.
Tarp labiausiai patinkančių paminėsiu Teenage Sensation (tas infantilus Hafdís Huld vokalas…).

Po antro albumo sėkmės GusGus kino pusė Kjartansson ir Þorgeirsson pasitraukė iš grupės ir suformavo reklamos kompaniją Celebrator (dabar žinomą kaip Arni & Kinski). Vokalistai Hafdís Huld, Magnús Jónsson, Daníel Ágúst, Emilíana Torrini pasuko solinių karjerų link. Likę nariai President Bongo ir Biggi Veira (tikri vardai Stephan Stephensen ir Birgir Þórarinsson) privalėjo suktis iš padėties. Nes dar nebuvo pasiekę tokio lygmens, kad galėtų leisti albumus leisti kas 4-5 metus. Nes juk kol nesi pakankamai išgarsėjęs – turi pastoviai priminti apie save. Šitaip gimė mintis paprasčiausiai perleisti seną medžiagą, kurią prieš 5 metus įrašę Biggi Veira ir Herb Legowitz (tas pats Magnús Guðmundsson) tuomet pasivadinę T-World. Albumas GusGus vs. T-World [2000] tapo paskutiniu 4AD leidykloje. Čia tilpo 7 ilgos instrumentinės kompozicijos. Mėgstamiausia iki šiol man lieka Purple. Taip, ta pati iš pirmo albumo. Tik čia ji dar ilgesnė!

Su Attention [2002] pasikeitė ne tik grupės sudėtis bet ir skambesys (tas supistai nuobodus house…). Ir tai yra mažiausiai man patinkantis albumas. Urður Hákonardóttir (dar pravardžiuojama Earth) man niekados nepatiko nei kaip dainininkė, nei kaip moteris. Todėl visi „hitai“ iš šio albumo (Desire, Call of The Wild) mane tiesiog erzindavo. O David – labiausiai. Vienintelis išjudindavęs – Dance You Down. Jei dabar atmintis manęs neapgauna – pirmą kartą GusGus Lietuvoje mačiau 2004-ais (tai buvo President Bongo ir Herb Legowitz dj setas) ir tuomet Dance You Down tikrai skambėjo.

Vėliau sekė „kūrybinė pauzė“. Jei neklystų, kaip tik tuomet Earth apsigimdė. GusGus grįžo po 5 metų pertraukos su Forever [2007]. Skambesys vėl buvo kitoks. House nuobodybės dar liko, bet atsirado užuomazgos tų firminių garsų, kuriuos kolektyvo kūryboje girdime iki šiol (t.y. ir naujuose darbuose). Earth čia vis dar cypavo, bet džiugiausia žinia buvo ta, kad grįžo Daníel Ágúst. Kad ir kaip kviestinis vokalistas vienam gabalui. Tas gabalas vadinasi Moss. O albumo grupė buvo atvykusi pristatyti į Forum Palace salę Galaxy.

Dviejų metų bėgyje grupėje įvyko dar vienas esminis lūžis. Islandai „persikėlė“ į legendinę (retai naudoju šį žodį, bet čia jis tikrai vietoje) Kelno leidyklą Kompakt, Daníel Ágúst sugrįžo visam laikui ir dingo Earth! Albumas 24/7 [2009] buvo toks pat puikus, kaip ir jo viršelis. Iki šios dienos mėgstu paniūniuoti if you can’t tolerate my kind you can kiss my fucking ass. Tais pačiais metais islandai pristatė albumą jau nebeegzistuojančiame Vilniaus klube Pacha (pasakojau, kaip ten buvo).

Dar po dviejų metų GusGus jojo ant to paties arklio. Tik dabar dar pasikvietė tą blondiną iš grupės Hjaltalín (jo vardas Högni Egilsson). Ir, bliat, sugrįžo Earth. Nepaisant to Arabian Horse [2011] gavosi neblogas. Ryškiausias gabalas jame – aišku Within You (Vilniaus temperatūrai ryškiai nuskilo). Turo pasirodymus teko matyt tiek Katedros aikštėje, tiek Teatro arenoje. Ir apskritai aš jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų jie lankėsi Lietuvoje (neskaitant President Bongo dj setų).

Apie šiemet pasirodžiusį albumą Mexico [2014] jau buvau užsiminęs. Todėl tik pasikartosiu, kad man jame labiausiai patinka 3 dalykai: a) albumo synthpop skambesys; b) tai, kad dingo Earth (tikiuosi visam laikui); c) gabalas Sustain.