Geriausias metų elektroninės muzikos renginys, kurį praleidote

2018-09-18        

„Hey man, want some pills?“ – žengiant į senokai nebeveikiančios elektrinės kiemą mane pasitinka tamsaus gymio vyriškių choras, o šalimais zuja daugybė stilinga juoda pasipuošusių žmonių. Kiemo gilumoje girdžiu su tykia gatve kontrastuojantį šurmulį, iš kažkur pažeme ritasi virpančio boso bangos. Ne, tai nėra dar vienas groteskiškas mano sapnas apie tolimo giminaičio laidotuves – sveiki atvykę į Berlyno Atonalę.

„The fuck is Berlyno Atonalė,“ – turėtumėte pagalvoti, jeigu nesate didelis eksperimentikos, techno arba šiuolaikinio meno gerbėjas.  „Seniukai, kaip aš tau pavydžiu,“ – turėtumėte pagalvoti, jeigu esate. Festivalio istoriją sudaro du ciklai – renginiai vykę 1982-1990 m. ir festivalio atgimimas nuo 2013-ųjų. Kadangi jūsų nuolankus tarnas yra dabartistas, o ne istorikas, pirmąjį ciklą praleidžiu. Antrąjį apibūdinti galima trumpai – šiandien Berlyno Atonalė yra rimčiausias (pripažįstu lengvą subjektyvumą) inteligentiškam techno ir elektronikai dedikuotas festivalis.

Nors jo mastą ir svarbą lengviau suprasti taip: jeigu egzistuoja du prodiuseriai, pripažinti šioje sferoje, kuriantys ir grojantys po keliolika metų, geidžiami ir mylimi, ir jeigu tie prodiuseriai kartu nuspręs sukurti naują projektą, tikėtina, kad premjera įvyks būtent šiame festivalyje. Kaip supratote, premjerų man teks išgirsti nemažai. Dar teks išvysti ne vieną audiovizualinį projektą, atrasti slaptą, festivalio programoje nepažymėtą salę, sutikti netikėtai daug lietuvių, sutikti tikėtai daug nelietuvių, atrasti naujų techno favoritų, susipažinti su klasika ir… bet šiuo metu aš žengiu į senokai nebeveikiančios elektrinės kiemą, kur mane pasitinka tamsaus gymio vyriškių choras, ir visiškai nežinau, ko tikėtis.

„Kraftwerk Berlin“ – taip vadinasi šis industrinis monstras, pastatas, kuriame vyksta festivalis. Jau iš išorės atrodo didelis, bet kokio jis dydžio iš tikrųjų! Įprastomis dienomis čia veikia dvi erdves turintis klubas „Tresor“ ir kiek kuklesnis „Ohm“. Abu jie žengia prie visiško vizualinio pogrindžio – betonas, senos plytelės, metalo armatūros ir nepridengti vamzdžiai. Festivalis pasisavino abu klubus ir pagrindinę buvusios elektrinės erdvę, teoriškai išsikerojusią per du aukštus, bet iš tikro gal per aštuonis ar dešimt. Antrajame įsitaisė pagrindiniai festivalio vardai, apačioje po dvylikos prasideda vakarėlis.

Kadangi į festivalį keliauju ne vienas, prepartis, kaip jiems būdinga, užtrunka ir pirmuosius penktadienio pasirodymus praleidžiame. Atvykstame į Chevel pasirodymo vidurį – vyrukas vynioja užtikrintą techno, žanro puristų siaubui maišo jį su dramenbeisu, puošia vokalinėmis kilpomis ir daužo taip, lyg būtų vakarėlio įkarštis. Nėra vakarėlio įkarštis, tačiau sielą džiugina.

Jį keičia Pariah albumo Here From Where We Are pristatymas. Pirmoji šviežia atlikėjo kūryba po šešeto metų – kardinalus kontrastas po Chevel. Svajingas, švelnus ir dailus ambientas. Gali būti, kad Coelho jį apibūdintų kaip tokį, „kurį reikia pajusti, o ne suprasti“. Pajutau? Pajutau. Ant scenos lipa Hiro Kone. Taipogi šviežio albumo pristatymas, pasaulinė premjera. Taipogi „pajusti negalima suprasti“. Kablelis, jeigu ką, po „pajusti“. Tuomet – žanro klasika, British Murder Boys. Šituos žinojo visi festivalio lankytojai, rodės, numanė ir kokia mėsmalė laukia. Bet laukė ji kur kas žiauresnė. Po valandos braukiu tekantį nuo kaktos prakaitą ir leidžiuosi žemyn, tyrinėti kitų festivalio erdvių.

Helena Hauf persidengia su Regis, ENA su Paradox, o kur dar Layne, Ora Iso, Giant Swan ar Courtesy. Vieną akimirką klausau keisto no-wave-indie-dance-whatever-bet-zjbs gitarų ir sintezatorių šokio, kitą akimirką mane į gabalus plėšo intensyvūs industriniai ritmai. O žmonės! Gražūs, stilingi, džiaugiasi akys ir širdis, eini pasivaikščioti tik tam, kad į juos pasižiūrėtum, kurį nors užkalbintum, skęstum gėryje ir palaimoje. Ir garsiniame grožyje. Ir gėryje. Ir palaimoje. Ir garsiniame grožyje. Ir gėryje. Ir palaimoje. Ir devynios ryto, lengvas nuovargis, haifaivai gatvėje su bomžais, mergaitėmis žiūrinčiomis pro langą ir susimėčiusiais vokiečiais. Amen.

Dabar yra devynios penkiasdešimtkažkiek, aš daugiau nei dvylika valandų vėluoju priduoti tekstą redaktoriui, dviem šimtais žodžių viršijau man skirtą apimtį, o net nespėjau pradėti pasakoti apie šeštadienį, dailiausią pasaulio barmenę, kvailai, bet smagiai praleistą Aasthma premjerą, nakties pakilimus ir nuosmukius bei sudėtingą sugrįžimą iš pasakos į tikrovę.

Dabar yra lygiai dešimt ir straipsnis baigiasi, o jūs jau pradedate suprasti, koks buvo tas geriausias elektroninės muzikos renginys, kurį praleidote.

 

Bangos Šviežia

Leave a Comment

Your email address will not be published.