Futbolas su smokingu

2010-10-18        

Suomijos sostinėje švedakalbiame Viirus teatre krūva lietuvių stato spektaklį, vaidinamą anglų kalba. Globalizacija – be abejo. Galima galvą guldyti, kad anglų kalba pasirinktina neatsitiktinai, o visiškai ne tam, kad atvažiavę lietuviai suprastų. Spektaklis vadinasi End it like B*ck***, režisierius Cezaris Graužinis, dailininkas Vytautas Narbutas, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, vaidina Dick Idman.

Spektaklis, kaip galima numanyti, kritikuoja vartotojišką visuomenę, selebričių ir paskalų vartojimą bei smegenų neturėjimą.

Tačiau turbūt labiausiai spektaklis yra apie tai, kaip sėkmės simboliai ir jų siekimas bei besaikis noras patikti priverčia jiems pasidavusį žmogų vis labiau prarasti savo gyvenimo kontrolę, ir kaip dirbtinumas pakeičia tikrus dalykus. Simuliakrai. Baudrillard’as. Veikėjo visą visą gyvenimą, visus momentus, kuriais jis didžiuojasi, už jį sukūrė kiti ir kažin, kiek jis pats tą suvokia. Prabangios mašinos epizodas rodo, kiek mažai kontrolės netgi „atpildas“ suteikia gyvenant šitokį gyvenimą. Dick Idman, beje, fantastiškas aktorius. Jis turi daug erdvės būti, nes scenografija graužiniškai minimalistinė, ir matyt reikia būti Vytautu Narbutu, kad beveik tuščioje scenoje sugebėtumei pavaizduoti besaikę prabangą.

Spektaklis taip pat pamini šiuolaikinėje visuomenėje egzistuojantį mišinį tarp high ir low kultūrų – pavyzdžiui, futbolo, buvusio darbininkų pramoga, ir prabangos. Ant futbolininko marškinėlių (ant kurių, beje, užrašyta Noland) vilkimas smokingas, ant futbolo aikštės žolės stovi sunki antikvarinė sofa. Kažkaip aiškiai pamatai, kad nebesant skirtumo tarp high ir low ir viską vartojant kartu, išties darosi nesvarbu, kaip vilkėti smokingą – ir tai išlaisvina, bet kartu nuskurdina.

Spektaklis nėra malonus žiūrėti, bet taip subtiliai nemalonus. Nejaukus – salė kamerinė, ir jis žiūri tau į akis, lyg sakytų: „aš žinau, kad tu žiūri. Žiūri į man labai asmeniškus dalykus“. Jeigu tokį įspūdį režisierius ir norėjo kurti – daugiau nei pavyko.

Šis spektaklis aštresnis ir tamsesnis, nei lietuviški Graužinio pastatymai. Kaip ir, pavyzdžiui, Martino Crimpo pjesėse – personažas nepatiria nei džiaugsmo, nei meilės. Bet lieka truputis „graužiniško“ skaidrumo, šiek tiek vilties – ypač pabaigoje – kad net ir visiškai tuščias dirbtinas kūrinys turi šiek tiek jausmo, kad ir labai neįgalaus, kad ir medžiui, tiksliau, per medį – veikiau patiria simuliaciją ryšio su visais tais žmonėmis, su kuriais gyvenime tikro pilnaverčio ryšio neturėjo.

Iš esmės istorija man yra ne apie žmogų, o apie žiniasklaidos ir reklamos mašiną – iš esmės Beckhamas yra Martino Crimpo Pasikėsinimuose nerodoma Anė, o šičia už kadro-scenos ribų jaučiami aplink Beckhamą lakstantys ir nurodymus jam teikiantys tipai iš Pasikėsinimų. Beckhamas nėra antiherojus – jis yra auka. Iš esmės, bent man, spektaklis yra apie tuos kostiumuotus tipus, kurių niekas nevaidina.

Kitą dieną einu Helsinkio gatve – kabo plakatas, beje, ant operos teatro, su pora balerūnų – jūs nesuprasite, bet tikrai, visur tokios veido išraiškos… Žiūriu ir galvoju: jie galvoja apie Kalėdas.
Genialu, išties genialu.

Į Helsinkį skraido Finnair ir Air Baltic, veža Toks ir Lux Express bei plaukia Silja Lines, jeigu ką.

Ašaros Sūru Teatras

Leave a Comment

Your email address will not be published.