Martino Crimpo pjesė neišverčiamu pavadinimu Attempts on her life – Bandymai?, Bandymai sukurti ją?, Pasikėsinimai?, Pasikėsinimai į jos gyvybę?, Pasikėsinimai į jos gyvenimą? (į gyvenimą, beje, kėsintis yra daug žiauriau, nei į gyvybę) vadinama šiuolaikinės dramaturgijos klasika, viena drąsiausių, inovatyviausių ir labiausiai vertinamų XX a. pabaigos pjesių. Ak, tas praradimas vertime, tas neišverčiamumas. Eskimai turi virš trisdešimt žodžių apibūdinti sniegui, o jei kas dar norėtų paneigti skirtumus tarp kultūrų (nors menininkas yra paraštė, netipinis bet kurioje kultūroje, todėl lyg ir nėra savo kultūros atstovas ir kartais ypatingai deklaruoja savo nepriklausymą tautai), vis dėlto susiduria su faktu, kad tam tikrai tautai ar kultūrai mes visi neišvengiamai priklausome, o kai kuriems dalykams nėra adekvataus perkėlimo iš vienos kultūros į kitą a.k.a. vertimo – tai sąlygoja kalba bei dalykai, kuriuos laikome savaime suprantamais (suggested litterature – Umberto Ecco ir Lewis Carrol).

Cezaris Graužinis, kuriam, regis, nusispjauti į tai, kiek jį supras čia, nes jei ne čia – tai supras Suomijoje, Švedijoje ar Graikijoje, yra kol kas vienintelis Lietuvoje, išdrįsęs pastatyti Attempts (taip, o jam pjesę atnešė turbūt (neįmanoma vertinti objektyviai) vienas geriausių Lietuvos teatro prodiuserių). Japoniška režisieriaus patirtis šiame spektaklyje ryški net labiau, nei kituose – kiek teko matyti, pvz. kabuki teatro – nepaprastai taupus ir tikslus bei išraiškingas judesys bei galingai paprastas minimalizmas ir čia suteikia prabangą pailsėti nuo vizualinio triukšmo bei suvokimo inercijos.

Pasikėsinimai suima tave už pakaušio ir velka per renesanso aikščių grindinius, per karo zonas, per prabangius butus ir didžiulius miestus, tarptautinių korporacijų biurus, pro Los Angelo baseinus ir šiukšlynus, pro vidurinės klasės butus su įjungtais televizoriais – prieš mūsų akis praslenka pusė pasaulio. „Vaizduotės teatras“ daugumai režisierių yra aukščiausias teatro fenomenas ir siekiamybė (suggested litterature – kad ir Oskaro Koršunovo interviu apie Vasarvidžio nakties sapną, kuriame sakoma – „sugebėk tik lenta ir kūnu parodyti žirgą ar kupranugarį – va čia tai meistriškumas“).


Pasikėsinimai sugeba vienu metu šaipytis tiek iš šiuolaikinio meno, tiek iš pretenzingų jo kritikų. Beje, čia derėtų pastebėti, kad kiekvienam kalbėjimo stiliui yra vieta ir laikas – jeigu bandoma buityje kalbėti daugiaskiemeniais terminais – ar tai tik nerodo slėpimosi už žodžių? Būkime atviri – kažkodėl lietuvių PhD ir aukštesnio laipsnio darbai pasižymi itin prastu readability (turbūt išverčiama „skaitomumu“) – vis tik manau, kad jei nesugebėtumei bet kokio savo srities dalyko išaiškinti penkerių metų vaikui – reiškia, kad pats jo iki galo nesupranti. Pavyzdžiui, autorė galėtų penkiamečiui paaiškinti, kaip veikia lazeriai ir hologramos, ir tuo didžiuojasi. Pasikėsinimai šaiposi iš reklamos, religijų, gyvenimo būdo žurnalų ir tariamai laisvos valios. Jie priverčia juoktis, liūdėti, pašiurpti ir kelia klausimus apie laisvą valią tariamai laisvoje visuomenėje, t.y. perdėtame liberalizme. Juose susijungia politika (oponentai Smith‘as ir Keynes‘as bei visi tarp jų), fizika (vienas fizikas atrado, kad laisva valia yra neįmanoma; kitas atrado, kad mes gyvename vienuolikoje dimensijų vietoje mums žinomų keturių) ir vadyba, nes su šiais personažais neapsakomai lengva susitapatinti, nes bet koks skyriaus susirinkimas galėtų būti šitoks. Nepamirškite sykį šaldytos lašišos. Aplodismentai.

Ašaros Sūru Teatras

2 Replies to “Bandymai/Attempts”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *