Dveji Aisčiai, beveik mistika ir Jėgelė

Daugelis senojo lietuviškojo bigbito gerbėjų tiesiog negali nežinoti grupės Aisčiai, kurioje grojo šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Tačiau daugelis nežino, kad buvo ir kiti Aisčiai – iš karto po šių, tik ne Vilniuje, o Alytuje. Ir juose lyderiavo ne mažiau žinoma Lietuvos muzikinio gyvenimo persona – Alvydas Jegelevičius.

Dosjė:
Aisčiai Nr. 1 (1966-1968)
Vilniaus miesto 23-isios vid. m-klos grupė. Pirmieji du grupės pavadinimo variantai – Geležinis Vilkas ir Bočiai. Mokyklos šokiuose grodavo The Beatles, The Rolling Stones, The Animals, rokenrolo dainas. Savų dainų nekūrė. 1967 m. Algis Mikutėnas apie Aisčius sukūrė filmą. Tai – bene pirmasis lietuviškas filmas apie roko muzikantus. Jis pristatytas mokykloje per Naujuosius metus. Grupė iširo pasibaigus studijoms mokykloje.

Grupės sudėtis:
Vytautas Kernagis – vokalas, ritminė gitara
Rytis Gustaitis – solinė gitara
Alius Kavoliūnas – vokalas
Rimas Pirmaitis – bosinė gitara
Antanas Vasiliauskas – mušamieji

Aisčiai Nr. 2 (Alytaus pašto grupė – 1968-1974)
Alytaus ryšių mazgo vokalinis instrumentinis ansamblis (VIA) pagal tuometinį statusą (sąjunginį ir profsąjunginį) manau, buvo sumanytas ir įkurtas Viktoro Jonkaus, subūrusio į vieną vietą ir garso technikos ir gitarinės muzikos mėgėjus-fanus, bet, pirmiausia – Valdą Jurgelevičių-Valduką. Grupės statuso globėjais tapo Viktoro tėvas – pašto viršininkas Juozas Jonkus (techninė bazė) ir S. Seriogina (administravimas). Tais laikais Aisčiai buvo gana gerai aprūpinti gitaromis ir kita būtina technika, o jei ko trūko – Vikcius (Viktoras Jonkus) su Valduku pasidarydavo patys, net šviesos muziką sukūrė. Taigi – 1969 m. Alytaus mašinų gamyklos klubo šokiuose įvyko pirmas garsus Aisčių pasirodymas, kurio metu nuskambėjo ansamblio bičiulio Mulės (Smuel Tatz) pasiūlyta ir visų kartu aranžuota lietuvių liaudies daina Atvažiavo meška. Kitas Aisčių topas buvo iš Valduko senos plokštelės nurašyta ir naujai aranžuota Arielkytė. Taigi – stipri pradžia jau buvo padaryta. 1970 m. iš „vaisko“ sugrįžo Alvydas Jegelevičius-Jėgelė ir Aisčiai pradėjo kantriai zubrinti Alvydo nurašytas populiariausas pasaulio grupių dainas. Tada nuskambėjo ir pirmos Alvydo dainos sukurtos alytiškio A. Saulyno eilėmis; Tu lauk manęs, Tik sapne, Žaliosios akys. Radosi kita kokybė, kuri Ryšių Ministerijos rengiamose respublikinėse grupių konkursuose net keletą metų iš eilės Aisčiams atnešė pirmas vietas ir laureatų vardus, nors tarp konkurentų buvo ir Gėlių vaikai, K. Antanėlio ir kitos populiarios grupės. Vėliau Telšiuose Aisčiai buvo apdovanoti ir Žemaitijos taure, o grupės lyderis gavo geriausio gitaristo prizą. Aisčiai koncertavo, nors, kai kur patriukšmaudami, susilaukdavo ir tarybinių priekaištų, bet spaudoje būdavo kartais ir pagiriami ne tik Dzūkijoje, bet ir Žemaitijoje, didžiuosiuose miestuose. 1971 ir 72 dalyvavo Vilniaus bokštuose. Po jų, 1973m. grupės lyderis Alvydas buvo pakviestas į Estradines melodijas, o Aisčių vairą perėmė ir sėkmingai vairavo profesionalus muzikas Romas Stankevičius. Galima pelnytai teigt, kad tais laikais Alytaus pašto vokalinis-instrumentinis ansamblis Aisčiai savo meniniu lygiu buvo ne tiktai Ryšių Ministerijos sistemos, bet ir respublikinės reikšmės ansamblis. Gaila garso įrašų galimybės tais laikais buvo sudėtingos. Čia dainavo stiprūs vokalistai: R. Lilis, D. Meisnerytė, S. Serioginaitė ir kiti, o muzikantai savo kruopštumu irgi nenusileido solistams. Tai buvo gana darnus ir darbštus kolektyvas palikęs savo ženklą gėlių vaikų kartos laikmetyje.

Neįtikėtina istorija
Su grupe Aisčiai susijusi beveik mistinė istorija. Buvusi grupės vokalistė Svetlana Serioginaitė-Levašova, ištekėjusi už Anatolijaus Kašpirovskio pasekėjo ir populiarintojo, sektos įkūrėjo Nikolajaus Levašovo, kaip buvo paskelbta, 2010 m. lapkričio 13 d. buvo nužudyta Prancūzijoje. Internetas ir laikraščiai buvo pilni užuojautų, moters gedėta. Tačiau po kiek laiko pasirodė, kad tai buvo tik afera ir S. Serioginaitė-Levašova – gyva.
Alvydas Jegelevičius apstulbo sužinojęs, kad tai – afera: „Apie aferą nežinojau, tačiau nesuprantu, kaip buvo ryžtasi tokiam žingsniui, kai motinai 80 metų. Aš paskambinau jai, ji tik dar atsigavusi. Tik sekta gali elgtis taip žiauriai“.

Jėgelė
Ne mažiau negu Aisčiai žinomas ir pats A. Jegelevičius – jo kūryba džiugina jau daugelį metų.
Alvydas Augustinas Jegelevičius, dar alytiškių vadinamas Jėgele – 1949 m. spalio 3 d. Alytuje gimęs muzikos mokytojo sūnus. Mokėsi Alytaus (smuikas), Vilniaus J. Tallat-Kelpšos (chorinis dirigavimas ir vokalas) muzikos mokyklose, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (estradinė, džiazo muzika).
A.Jegelevičiaus muzikinė kūryba – gausi ir įvairi kaip jo poezijos daugiabriaunės prasmės: vokalinė, instrumentinė, džiazo muzika. Muzika Lietuvos teatrų pastatymams, muzikinės pasakos-miuziklai, muzika televizijos, dokumentiniams, animaciniams filmams.
A.Jegelevičius profesionalią muziko veiklą pradėjo 1973 m. Lietuvos valstybinės Filharmonijos estradiniame ansamblyje Estradinės melodijos, pakviestas J.Tiškaus. Čia nuskambėjo ir pirmos jo dainos.1975-77 Alvydas J. vadovavo Vilniaus aidams, po to pradėjo bendradarbiauti su LRT Lengvosios Muzikos Orkestru, vėliau persikėlė į Vilnių ir pradėjo džiazuoti Neringoje, dirbo Vilniaus miesto Estradinių orkestrų ir ansamblių susivienijime dirigentu-konsultantu. Čia dirbdamas Dainavos naktiniam barui sukūrė vieną pirmųjų miuziklų Lietuvoje liaudiška tematika Dzūkiška karčema, kurios partitūra, deja, dingusi. Vėliau Alvydas J. dirbo Vaidilos teatre muzikinės dalies vedėju, teatro kompozitoriumi, bendradarbiavo ir su kitais Lietuvos teatrais, estrados atlikėjais, aktoriais, rašytojais, dailininkais, kuriems poezija ir muzika buvo tapus būtinybe.
Teisingi ir pranašiški šviesaus atminimo kompozitoriaus Eduardo Balsio žodžiai: „Kartais gera daina geriau nei prasta simfonija“. Garbus Maestro yra pagyręs Alvydo kūrybą dar tada, kai šis nebuvo baigęs konservatorijos, o kitas garbus Maestro K.Kaveckas yra papriekaištavęs – „tokia koloristika, bet kam tiek daug baterijos (būgnų)“… Būtent melodingos, lyriškos, dainos A.Jegelevičiui atnešė didžiausią populiarumą, todėl kūrybos daugumą (per 200 kūrinių) sudaro dainos – solo duetai, vokaliniai ansambliai, chorai. Tikrasis kompozitoriaus amplua atsiskleidė dirbant su Lietuvos Radijo ir Televizijos Lengvosios Muzikos Orkestru, kuriam Alvydas J. sukūrė daugiausia kūrinių – dainų, pjesių. Daugelis ir šiandien prisimena populiariausių dainų sąraše buvusias dainas Pirmosios gėlės, Smuiko stygos (V.P.Bložės eilės), Baltas lino gyvenimas, Kur lyguma lig debesų (E.Mezginaitės eilės), Vaikystės šviesa, Ožiaragis (J.Kunčino eilės), Kregždutė, Sesuo ieva (A.Antanavičiaus eilės), Prie Vilnelės (J.Mačiukevičiaus eilės) ir daugelio kitų poetų eilėmis sukurtas dainas įvairia tematika.
A.Jegelevičiaus dainos skambėjo daugely pasaulio šalių – ne tik koncertuose, bet ir konkursuose, festivaliuose. Nemažai jų buvo premijuotos, ar kitaip pažymėtos radijo, televizijos laidose. Buvo ir pasiūlymų palikti tėvynę… Užtat užsienio lietuviai traukia Baltą lino gyvenimą kaip liaudies dainą, o maestro šypsosi – „daina gyvena“…
A.Jegelevičius ne tik J.Kunčino, bet ir daugelio kitų literatų, poetų bičiulis, išsaugojęs aistrą poezijai: „Buvau jaunas, kai palikau filharmoniją ir degiau noru įgyti gerą muzikinį išsilavinimą. Tuo metu susipažinau su garsiais sostinės poetais ir kažkuriam laikui pasinėriau į bohemišką gyvenimą. Visa laimė, nebuvau sunkios svorio kategorijos alkoholio gėrovas ir tai mane apsaugojo nuo daugybės nemalonių situacijų. Kavinė Neringa buvo ta vieta, kur rinkdavosi garsūs menininkai, ten virė bohemiškas gyvenimas. Ir nors a. a. Jurgis Kunčinas įkalbinėjo mane išleisti poezijos rinkinį, bet mano eilėraščių sąsiuviniai atsivėrė tik šiame amžiuje, taigi – vykdydamas Jurgio K. priesaką ir nutariau išleisti savo poeziją ir poetinius, eseistinius tekstus“ – pasakoja kompozitorius.
Dainų autorius 2005-2010 metais yra išleidęs 5 knygas: poezijos rinktinę Keletas vakar šiandien motyvų ir vienintelis prašymas (2005, Naujosios Romuvos fondas, Vilnius), keturių poemų knygas Pokario berniukas(2005, ASP, Alytus) ir Nerštas (2007, Vaga, Vilnius), dviejų poemų knygą Kalbantys šešėliai (2008, Versus aureus, Vilnius), poetinių tekstų-studijų, garsaraščių ir esė knygą Šviesos dėmė (2010, Naujosios Romuvos fondas, Vilnius).

Diskografija:
Pirmosios gėlės, 1980 (SP, Vilniaus plokštelių studija)
Prie Vilnelės, 1988 (LP, Vilniaus plokštelių studija)
Kai kurios mano dainos…, 1993 (MC, Bonifa, Vilnius)
Lapės Gyvenimas Ir Mirtis. Muzikinė pasaka-miuziklas pagal V. Pietarį, 1995 (MC, Azbi, Vilnius)
Pasaka Apie Vėžliuką. Muzikinė pasaka pagal J. Gryvą, 1997 (MC, Azbi, Vilnius)
Populiarios Alvydo Jegelevičiaus Dainos, 1997 (MC, Pūkas, Kaunas)
A.Jegelevičiaus Dainas Atlieka „Armonika“ ir kiti atlikėjai, 1997 (MC, Pūkas, Kaunas)
A.Jegelevičiaus auksinės dainos, 1999 (CD, Bonifa, Vilnius)
Gedimino Vyrai: Patriotinės – karinės lietuvių liaudies dainos, aranžuotos A. Jegelevičiaus, 2003 (CD, Bomba Records)
Nakvynė Saulės Namuos. Populiarios A. Jegelevičiaus dainos, 2005 (CD, Intervid, Vilnius)