Chinawoman raudos

2014-02-27        

Chinawoman_-_Lets_Part_in_Style

Chinawoman Lietuvoje yra gan žinoma ir mėgstama, pernai net du kartus spėjusi pagroti Lofte, jos muziką savo prastame filme Santa panaudojo Marius Ivaškevičius. Pirmadienį (vasario 24) pasirodė trečias „kinės iš Kanados“ albumas Let’s Part in Style.

Nuo pirmų dviejų jis skiriasi tuo, kad jame kur kas mažiau gitarų ir daugiau klavišų. Jei Chinawoman būtų PJ Harvey, tai Let’s Part in Style būtų jos Is This Desire? [1998].

Antras išskirtinis bruožas – albumas kur kas slogesnis, depresyvesnis ir visaip kaip liūdnesnis už abu prieš tai buvusius. Aišku, Party Girl [2007] taip pat nebuvo apie balius (nors pavadinimas sufleruoja priešingai). Bet linksmybių jame netruko (Aviva su threesome, juodai-balti šokiai penktadienį…).

Chinawoman_-_Party_Girl

Show Me The Face [2010] šiuo požiūriu buvo dar šviesesnis. Ten net galėjai apčiuopti dalelytę pozityvumo ir vilties, kad gal būt santykiai vis tik gali būti normalus ir baigtis holivudiniu happy endu, su (eventually) sekančiomis vestuvėmis, neštumais ir klykiančiais beibiais (kad ir Go ar Drawn To You).

Chinawoman_-_Show_Me_The_Face

 

Let’s Part in Style pavadinimas kalbа pats už save. Michelle Gurevich siūlo skirtis stiliovai. Labai moteriška – vaidinti pergalę, kai mūšis jau pralaimėtas. Nes esu įsitikinęs, kad sprendimą priėmė ne ji.

Albumas startuoja simboliškai nuo mums jau prieš metus pažįstamo gabalo apie meilei skelbiamas atostogas. Jau nuo pradžios užduodamas monotoniškas, slogus tonas.

 

Toliau seka mano asmeninis albumo favoritas – Good Times Don’t Carry Over. Ir jei šį albumą lyginu su Is This Desire? – tai šį daina atitinka A Perfect Day Elise arba bent jau The Garden. Galima užuosti net Depeche Mode nuotaikas.

 

Toliau Michelle nepamiršta, kad yra šansono atlikėja ir The Tiger Lillies būdinga maniera, sukdama šarmankę (liet. ryla arba nešiojamieji vargonėliai) patvirtiną seną pasaulio tiesą, kad (kas beatsitiktų) moteris lieka moterimi ir nereikia net stengtis ją suprasti. Beprasmiška.

Panašiu stilium traukiamas ir kitas šansonas Nothing to Talk About. Čia ji šelmiškai traukia we change – we stay the same. Ir tai vienintelis kiek linksmesnis momentas plokštelėje. Kitkas – visiškas liūdesys. Kaip pvz. zanūda instrumentinis numeris Waltz #1.

Centrine albumo ašimi, manau, yra kūrinys What Was Said. Spėju, kad tai autobiografinė istorija, kuri ir padiktavo viso albumo nuotaiką. Skaudus išsiskyrimas po įžeidžiančių žodžių. Prieš akis regiu situaciją, kai Mišelės mylimasis jai pasako, kad nieko nebus ir jis negali toliau tęsti santykių su party girl, kuri (kaip plaštakė be namų) blaškosi koncertuodama po visą pasaulį. Ji negali pamiršti pasakytų žodžių, didžiausios meilės pasaulyje iš tikrųjų net nebuvo, o ji ir jo šeima yra tiesiog apgailėtini…

Beveik filmo scenarijus. Ir jei jums iki pilnos depresijos Nick Cave ir Radiohead neužteka – tuomet Chinawoman rekomenduoju. Tik su protu, kad nepagerintumėt statistikos, vadovaujantis kuria pirmaujame pasaulyje.

Savaime suprantama, kad po tokių posūkių Mišelei jau seniai norėjosi pabūti su kitais (taip, ši dviejų metų senumo daina įtraukta į albumą ir visiškai atitinka pilkos spalvos paletę).

Dar čia rasit istorijų apie naktys be krypties (Where Goes The Night), bliuzus apie neišsipildžiusias vaikystės svajones (Blue Eyes Unchanged) ir, aišku, titulinį pasiūlymą.

Įvertinkit, kaip jums:

Bangos Šviežia

Leave a Comment

Your email address will not be published.