Po savaitės – balandžio 4-tą – pasirodys ketvirtas britų The Kills albumas Blood Pressures.
11 gabalų, 42 minutės naujos dueto muzikos.
Beveik visi kūriniai albume – apie kraują, širdį, meilę.
Jie išsidėstė tokia tvarka:
01. Future Starts Slow
Nuostabi įžanga. Tinkamai užvadinta. Nes juk ateitis atsiveria iš lėto.
Dar skanesnė po neperilgo treilerio. 8/10
02. Satellite
Antru numeriu, kaip ir pridera visiems kanonams, turi žygiuoti visuotinai pripažintas blokbasteris. Satellite kaip tik toks jau yra. Belieka tik įsivaizduoti, kaip vasaros festivalių metų tūkstantinės minios staugs „oooo-oooooo-oooo-oo-oo“.
Ir net jei tau nepavyks pakliūti į vieną iš tokių nuotykių – Satellite neabejotinai taps kurio nors būsimo The Kills gyvo DVD highlight’u. 9/10
03. Heart is a Beating Drum
Lengvas nusivylimas. Bet pasiklausius keliskart – pagerėja. Tempas bene dvigubai greitesnis nei prieš tai buvusio gabalo, Hince pjausto agresyviau, turėtų gerai skambėti gyvai, ko gero.
Tik dėl šokinėjančio teniso kamuoliuko neapleidžia mintys apie Enrique. 7/10
04. Nail in my Coffin
Antras iš eilės gabalas su tais pačiais fintais ir naivūs „Oh oh oh oh oh“ ima skambėti nuobodžiai. Gal jie taip specialiai? Juk daina apie įkyrumą… Ką gi, pavyko. Ketvirtas numeris – akivaizdus pavyzdys, parodantis kam buvo sugalvotas skip mygtukas jūsų nuotolinio valdymo pulte. Chulio sūnaus kamuoliukai čia vėl suvaidina nepaskutinį vaidmenį. 4/10
05. Wild Charms
Šviežio oro gurkšnis. Jamie sklando kažkur taip Serge Gainsbourg ir Lou Reed spalvotų sapnų. Kaip tik tarp dviejų piktesnių gabalų. Ir tinkamo (1:14 min.) ilgio. 6/10
06. DNA
Čia tas antras iš piktesnių. Žinom jį jau nuo kovo 11-tos (tada leido parsisiųst nemokamai). Ne šedevras, bet tikrai stiprus. Alison labai gražiai čia mūkia. 8/10
07. Baby Says
Tai tas gabalas, dėl kurio būna laukiami albumai. Hitas. Nesumirksėjus.
Prasideda eilute, kurioj abu tau dainuoja: „Baby says she’s dying to meet you“. Dėl tokios kautis verta, ką?
Tobula pop melodija. Gal todėl, kad primena Robkės Palmerio Johnny and Mary?
Prisipažinkit, kad ne man vienam panašu. 9/10
08. The Last Goodbye
Besiklausydamas šito sulėtinto valso galvoju apie Marianne Faithfull, kuri taip ir netapo Janis Joplin. 7/10
09. Damned If She Do
Vėl grįžta pažįstamas purvinas ir džeržgiantis gitaros skambesys. Alison vėl pavyksta gražiai bliauti. Šįkart apie pasmerktą mergaitę. 7/10
10. You Don’t Own The Road
Šitas beveik toks pat, kaip ir prieš tai buvęs. Pirmus kartus besiklausydamas galvojau, kad tikrai „no wow“, bet dabar jau visai apsipratau. Nors išradingumu nepasižymi ir visa tai mes jau girdėjom. 6/10
11. Pots and Pans
O virtuvės romantika nužudo viltį, kad dar (bent) closer’is būtų kiek stipresnis. Taip dėdė Tomas grojo savo namelyje, kai negrai dar nebuvo sugalvoję bliuzo. Po eksperimentavimo lapais bandytas paslėpti tingumas ar stipresnių idėjų trūkumas? Visai gali būti. 6/10
Susumavus autoritetingos komisijos įvertinimus paaiškėjo bendras konkursinis balas – 7,4.
O tai reiškia visai neblogą albumą. Tikrai ne tokį, kokiu prieš 3 metus buvo Midnight Boom [2008]. Ir ne tokį, kokio galėjome tikėtis iš anksto išgirdę antrą ir šeštą dainas. Tačiau nepateisintos viltys juk nereiškia absoliutaus nusivylimo.
Ar visi čia suprantame, kad negali tas vargšas muzikantas perdažai spjaudytis tokios aistromis kaip Last Day of Magic?
Ta proga prisiminkim dar kartą.
Do you know how it feels like… Enrique rulit 🙂