Audioriver 2012

2012-08-07

Eilinį iš pažiūros penktadienį Žvėryno gyventojai ramiai kursavo kasdieniais maršrutais (kas į darbą, kas kebabų) ir įtartinai šnairavo į vis gausiau besiburiuojančius jaunuolius.

Akivaizdu, kad lygiai 8:00 (kaip buvo planuota) išvykti nepavyks, tačiau laukti tris valandas (kaip buvo prieš du metus) nereikėjo. Bet vis vien kiek keistoka, jog ant pasirodžiusio autobuso puikavosi tos pačios įmonės-vežėjos logotipas.

Tačiau skųstis nėra dėl ko. Ponas „aš ne vairuotojas, mano vardas Gintaras!“ reivbuso turinį į Plocką atgabeno per nepilnas 10 valandų. Autobuso turinys tuo metu neliūdėjo.

Po atsigaivinimo ežere kibome prie muzikinės puotos ausims.

Akivaizdu, kad esant tokiam patiekalų pasirinkimui visko neprivalgysi. Pradėjom nuo to vakaro silkės – Deadbeat. Misteriui Scott’ui Monteith’ui buvo išskirta naujoji festivalio erdvė – Wide Stage. Joje Dedbytas užtikrintai davė dubo. Skambėjo nemaža dalis rugsėjo 10 dieną pasirodysiančio albumo Eight (apie jį plačiau greitu metu papasakos Marius) kūrinių. Dar nesibaigus nuosekliam iš eklektiškam Skoto pasirodymui skubėjom prie Main Stage, kadangi ten turėjo groti ta žvaigždė, dėl kurios praktiškai važiavom į festą.

Nicolas Jaar su dviem sėbrais (gitaristu ir saksofonininku) pradėjo iš lėto ir svajingai. Geriausio 2011 metų albumo Space Is Only Noise autorius nustebino nenuspėjamumu. Kūrinių iš minėto albumo nebuvo daug, o jei ir buvo – beveik neatpažįstamai pakeisti. Nors, ką galima nuspėti, kai net nenumanai, ko laukti? Tad geriausias sprendimas – neanalizuoti, o tiesiog pasiduoti įvykių tėkmei. O rutuliavo Nicolas pavyzdingai gerai. Turėjo patikti daugeliui (ko gero, net susirinkusiųjų mamoms). Lėtą įžangą pakeitė ritmingas pulsavimas su lėtai augančiom kulminacijom. Nei sekundei nepamirštant skambėti lengvai ir sexy.

Gaila, kad maždaug nuo vidurio pasirodymo trijulė sugalvojo groti lėčiau, bet visumos tai nesugadino. Buvo ir John The Revelator (ko gero, geriausias numeris), ir smarkiai pakeistas Time For Us, ir originalo erdvės neatkartojantis Space is Only Noise if You Can See. Anyway, tai buvo geriausias festivalio pasirodymas. Bet nenukabinkit nosies, vaikai. Sklando gandai, kad Nicolas Jaar pasirodys ir Lietuvoje. Jau rugpjūčio 30 dieną. Lofte.

Pertraukos pagrindinėje scenoje metu nubėgau patikrinti ATOL. Circus Tent scenoje išsirikiavę Marcell Dettman ir René „Shed“ Pawlowitz (įsispraudęs tarp Modeselektor vyrukų) vanojo konkrečiai. Taip vyriškai riebiai, bet skaniai ir nebukai. Trumpiau – būtent taip, kaip mėgstu.

Po 15 minučių praleistų tvankioje palapinėje net gaila buvo išeit. Bet juk labai smalsu pamatyti norvegus…

Röyksopp vėlavo kokias 10 minučių (kas nebūdinga Audioriver festivaliui). Tada sugrojo kažkokius du gabalus… Jo, būtent, kažkokius. Nes priminė arba būsimo albumo zagatovkes, arba praeitų albumų left-over’ius. Ir tada jiems dingo elektra. Atsiradus maitinimui trečiu numeriu dėjo This Must Be It. Smarkiai remiksuotą, bet labai įdomų ir dėl to ne blogesnį už originalą. Bet vėliau albumų hitus vėl skiedė pusfabrikačiais. O ir tie hitai buvo taip sumarozinti (kad publika lengviau kramtytų), jog galėjai suabejoti, ar per klaidą neatsidūrei Palangos pliaže.

Išgirdus tokias Remind Me ir What Else is There? tapo aišku, kad nesinori keiktis. Bet nusisukus grįžt pas ATOL norvegai užgrojo kitą favoritą, kuris privertė dar pasilikt. Deja, Only This Moment taip pat skambėjo baisiai nupigintai. Vienintelis Poor Leno labiausiai priminė šlovingus 2001-uosius. Bet net ir jis negalėjo išgelbėti šio pasirodymo. O dar vos prieš metus jie kūrė tokius remiksus…

Tuo tarpu Hybrid palapinėje Goldie savo DJ setą užbaigė Nirvana kūriniu Smells Like Teen Spirit. Gal kiek netikėta. Bet ar stebina? O Roni Size buvo atidėtas susitikimui Vilniuje.

Modeselektor pradėjo žostkai. Ir taip tęsė pusvalandį. Ok, Sebastian Szary mėtė į publiką rankšluosčius ir kitaip bandė daryt šou… Bet aš juk norėjau melodijų. Kaip Monkeytown albume. Ne vien Evil Twin variacijų. Juk yra albume kūrinių su Thom Yorke ir šiaip gražių momentų. Bet rodos, duetas buvo nusprendęs lenkų tarpe propaguoti ze džermans griežtumą. Po pusvalandžio kapojimo apsisukau, tačiau būtent tuo momentu nuskambėjo pirmos Let Your Love Grow natos. Projekcijos visai nesiskyrė nuo anų, keturių metų senumo, matytų Moderat pasirodymo metu. Šio argumento užteko pasilikti iki pabaigos. Nors ir vėl grįžo prie kapojimo.

Po Modeselektor nebeturėjau ko klausyt. Draugai pranešė, kad Nathan Fake visai nepakeitęs repertuaro. O Ricardo Villalobos – ne mano daržas. Bet nuėjau užsidėt varnelės. Nu tai pamačiau kaip pižonas maivosi ranka vis pasidėdamas sruogelę už ausies ir tik dar kartą įsitiknau faktu, jog klepu-klepu muzikėlė ne man. Byetone veteranas labai patiko Mariui. Deja, mums pažadėtas šeštadieninis interviu su Olafu Benderiu išvažiavo kartu su atlikėju, kuris dar penktadienį nusprendė su Modeselektoriais traukti namo.

Tuo tarpu nelengvai apsvaigę Royksoppai slampinėjo po palapinę ir skundėsi, kad ieško mergų, bet čia tik bičai. Į klausimą „so, you are not gay?“ Svein Berge gražiai šypsojosi.

Rytinė saulė leido suprasti, kad miegas tą naktį/rytą tęsis tik 4 valandas. Ežeras, kulinarinės (būtinas žurek kiekvieno vizito Lenkijoje metu) ir kitokios pramogos centrinėje miestelio aikštėje užėmė dieninę festivalio dalį.

Vakarinę puotą pradėjome nuo Floex. Čekas Tomáš Dvořák – nuostabaus pernykščio albumo Zorya autorius – kuklutis ir švelnus, nors prie kačiukų dėk. Labai skaniai suėjo pradžiai. Mergaitė (jei neklystu, tai buvo šilkinio balso savininkė Marinella Mastrosimone) gražiai padainavo. Vyrukai pagrojo įvairiais instrumentais nuo būgnų iki klarnetų ir obojų. Pats tas išvargintam po dienos karščių kūnui.

Tuo metu pagrindinėje scenoje karaliavo prancūzai. Guillaume & The Coutu Dumonts grojo visai ne tokią muziką, kurią žavėjomės antrame jo albume. Vietoj jos gavome bliūdą prėskos house muzikos.

Gaila, bet minėtą karaliavimą panašiai pratęsė ir dviejų metų senumo redakcijos favoritai dOP. Jų storuliukas linksmas, bet gyva muzika visai ne tokia žavingai out of the box, kurią mėgome klausytis debiutiniame studijiniame Greatest Hits albume. Net mega-blokbasteris 3 Suitcases paskendo house piguvoje.

Mano pernai atrastas „techno pionierius“ Tommy Four Seven Circus palapinėje padavinėjo kur kas prasmingiau ir konceptualiau, tačiau ir jam klausytis nebuvo laiko.

Kaip kompensaciją už nuplaukusį Byetone interviu mums patvirtino Plaid. Bet ne vien dėl to norėjome pamatyt juos nuo pradžių. O britai užlipo… ir pavarė seno gero idm. Kompleksinio, daugiasluoksnio ir sultingo, kaip keturgubas mėsainis. Melodijų linijų kasos iš kolonėlių pynėsi su tomis iš klausytojo galvos. Gal būt pernykštis jų Scintilli nėra toks aktualus, koks prieš 15 metų buvo Not For Threes, bet Plaid išstojimas labai nudžiugino. Pabaigos link sugrotas Eyen pasupo ir užliūliavo. Interviu su Edziku ir Andriuška laukite jau greitai.


Praeinant pro Main Stage matėme, kaip joje grojo iki tol negirdėta banda, užsivadinusi NZ Shapeshifter. Taip, NZ stands for New Zealand. Ir taip, lenkai mėgsta prime time’u pastatyt kokius nors taškančius dramenbeiserius. Bet šitie dar buvo apsiginklavę gitaromis. Tai vienu momentu (nuo 02:19) pasirodė, kad vokalistas užtrauks jei ne cut my life into peaces, tai bent keep on rollin’, rollin’, rollin’

Bet jei to nepadarė aborigenų palikuonys – tai padarė Enter Shikari. Dar viena banda su negirdėtu pavadinimu pilnai atstojo… khm, Linkin Park.

Tuo tarpu prabangaus Merso galinėje sėdynėje įsitaisęs į festivalio teritoriją įriedėjo Carl Craig. Ties juo (kaip ir ties Ricardo vardu) tiesiog užsidėjau varnelę. O Hybrid palapinėje po mergaitiško bojeviko išgarsėjęs Kavinsky vadovavo diskotekai. Buvo daug prancūziško electro, disco ir space muzikos. Įsisukant palapinėje girdėjau nuo scenos atskrendantį kažkurį Daft Punk numerį (berods, Aerodynamic).

Sekmadienį 12 valandą Gintariukas ir Gintautukas (antro ravebuso (ne)vairuotojas) visus saugiai išgabeno namo.

Foto: Marius Vortex

Vieta: 8/10 – labai geras festivalis, kuris jau nestebina
Organizacija: 9/10
Kaina: 120-180zl
Maistas: 10/10 – kaip gali blogai parašyti apie festivalį, kuriame žurnalistus taip šeria?
Oras: 10/10 – veltui vežėmės džemperius ir miegmaišius
Publika: 8/10 – atrodo marozai, bet tik atrodo ir visai neagrsyvūs
Gražių merginų: daug, bet procentaliai ne tiek, kiek Lietuvoj
Bendras: 9/10

Tavo žodis: