Alcest užuovėja bei švelniai išjaustos revoliucijos

2014-01-21      1 KOMENTARAS  

Alcest_Shelter

Metalas niekuomet nebuvo pati dėkingiausia sfera ribų laužymams ir eksperimentams. Didžiąją dalį su ne gitarine muzika flirtavusių atlikėjų lydėdavo masiniai „ne true“, „čia ne metalas“ ir panašūs diskursai. Nepaisant paties žanro įvairovės, ribos čia ilgą laiką būdavo pakankamai aiškios, o ekletika – ne itin pageidaujamas svečias. Kita medalio pusė yra ta, kad nepaisant atvirumo, didžioji dalis grupių visvien niekaip nesugebėdavo nusikratyt metalinių stereotipų tų „kitų“ žanrų gerbėjų akyse. Tad šios sintezės dažnai pirmiausia būna įvertinamos “plačiau žvelgiančių” muzikos gurmanų.

Tačiau nepaisant to, ribų laužymas čia visuomet egzistavo, o pastaruoju metu įgavo dar didesnį pagreitį.

Kolega redaktorius apžvelgė jau keletą metų bujojančią post rock, shoegaze ir metalo žanrų simbiozę, sparčiai šturmuojančia kritikų suvestines bei metalistų kantrybę. Šiam reiškiniui toną atsargiai uždavė Agalloch bei dalis post-metal grandų (Isis, Pelican, Cult of Luna). Pikas buvo pasiektas su pernykščiu Deafheaven darbu, apie kurį, ko gero, jau pakankamai prišnekėta. Alcest naujasis darbas Shelter, ko gero, bus šio piko antrasis dublis.

Tam tikra prasme, šie prancūzai eina dar radikalesniu „lengvėjimo“ keliu – Shelter yra pievomis, padebesiais ir jūromis plaukiojantis pozityvas be mėnkiausio krislelio debesies. Įrašinėtas jis islandų Sigur Ros studijoje, kurių paskutinis albumas Kveikur skamba gerokai sunkiau ir tamsiau, ko gero, beveik visomis prasmėmis. Bet didžiausias siurprizas čia turbūt yra Neil Halstead (ex-Slowdive, Mojave 3) guest spotas. Prieš kokius 5 metus net svajot nebūčiau drįsęs, kad šį shoegaze pionierių aptiksiu tokiame kontekste.

Tad Shelter gavo daug bonusų dar net nepasirodęs. Juolab, kad labai mėgstu Alcest bei Sigur Ros, o Slowdive yra apskritai viena svarbiausių mano gyvenimo grupių. Štai pirmasis albumo singlas Opale puikiai iškristalizuoja visų trijų garsinius atributus į labai papratą, bet žiauriai vežančią dermę. Padangės pasiektos be jokių įmantrybių – paprasta struktūra leidžia puikiai įsivaizduoti kūrinį skambantį grynai akustiniu pavidalu. Bet emocinė jėga – didžiulė. Ir tai yra puikus įrodymas, kad įtaigi pozityvi muzika reikalauja didelės emocinės gelmės.

Turbūt pastarasis sakinys gana taikliai nusakytų ir likusio albumo esmę. Taip, L’Eveil Des Muses ar Delivrance įneša žiupsnelį skaudaus dramatizmo. Bet prieblandoje juk šviesa ryškesnė. Ir tokiame kontekste Neil Halstead baladė Away dar labiau sublizga ir, iš esmės, šis skrydis į menamą ar realią saulės nutviekstą užuovėją įvairiomis formomis vyksta viso albumo metu. Juk visa Alcest muzika paremta vokalisto Neige svajomis bei šviesiais prisiminimais.

Ir gal tik Voix Sereines per didelis pirmųjų minučių panašumas į minėtuosius islandus vos dirgteli ausį. Bet jis gan greitai įsilieja į kone dream pop sąskambių okeaną. Ir tada šmėsteli mintis, kad cinizmo persunktam post-moderniam kontekste Shelter yra tikrai drąsus pareiškimas. Pareiškimas su dideliu žmoju ir polėkiu, bet be nereikalingų pretenzijų, dažnai iškraipančių ir apsunkinančių pirminį emocinį impulsą. Pastarasis čia išsaugotas puikiai ir atlaikęs visus prodiusavimo, masteringo bei „juodo“ kūrybinio darbo išbandymus. O iš albumo kokybės sprendžiant, tokio čia būta. Ir net labai daug.

Tad revoliucijos čia tylios ir ramios, organiškos. Nežinia, ar Shelter galėčiau pavadinti geriausiu Alcest darbu, bet tai yra riebus atskaitos taškas tiek grupės, tiek apskritai sunkesnės gitarinės muzikos istorijoje. Ne tiek posūkis, kiek patikimas pačių sukurtos tradicijos įcementavimas.

Bangos Šviežia

One Reply to “Alcest užuovėja bei švelniai išjaustos revoliucijos”

Leave a Comment

Your email address will not be published.