Markas_Palubenka_-_Puzzleman

Prieš savaitę LRT Opus studijoje vyko eilinis Ore serijos koncertas. Jame grojo Markas Palubenka. „Elinis“ turima omeny dar vienas. Nes pasirodymo eiliniu tikrai nepavadinsiu. Galėsite patys įsitikinti gegužės 3 dieną per LRT Kultūrą arba kiek vėliau youtube.

Visų pirma mane nustebino žiūrovų kiekis. Niekad toje vietoje nesu matęs jų tiek daug (nors lankiausi mažiausiai dešimtyje LRT Opus Ore pasirodymų). Nežinau, ar kaltas ažiotažas, ar per daug pakvietė/leido praeiti?

Antra, likau maloniai nustebintas to, ką pamačiau (tiksliau išgirdau, nes visą koncertą praleidau už tribūnų). Aišku, dalis nuostabos dėl to, kad neturėjau aukštų išankstinių lūkesčių. Paprasčiausias smalsumas dėl naujos programos (nes neteko sudalyvauti kovo 26 albumo pristatyme Rūdninkų knygyne) ir kaip gi atliks Woman of Stone, kuri sužavėjo dar kovo aštuntą.

Markas keitė spalvas kaip koks chameleonas. Jo balso atspalvių (ir nuotaikų) amplitudės svyravo tarp José González, Antony Hegarty, Andrew Bird ir… Beirut. Taip, taip, jam talkino 4 styginių ir 3 pučiamųjų grupė, plius 2 back vokalai (o tai jau visas orkestras!). O labiausiai patiko naujas Marko melodingumas.

Susižavėjęs skubėjau klausytis albumo ir vyliausi, kad tas melodingumas neišgaruos.

Markas_Palubenka_-_Puzzleman_cd

Tai nereiškia, kad debiutinis darbas No Fun in 101 buvo nemelodingas. Ne, jis tiesiog kitoks. Mažesnis. O Puzzleman dainų temos labiau išvystomos (muzikaliai). Per tris metus Markas išmoko sklandžiai išvynioti istorijos siūlų kamuoliuką.

Be to smarkiai patobulėjo aranžuotės. Dainos skamba „pilniau“. Ir ne, nesibaiminkit, jos nėra „perkrautos“. Muzikinis apipavidalinimas liko toks pat minimalistinis, kaip pirmame albume. Tik jei ten jis buvo sausokas, tai Puzzleman kūriniai apipinami subtiliai, išieškotai ir įdomiai. Puikiausias tam pavyzdys – viena gražiausių albumo lakštingalų – I’m a Moment.

Pirmame albume man labiausiai patiko daina Easter Comes (net, kaip kvaila tai bebūtų, buvau ją įtraukęs į metų geriausių dvidešimtuką; kaip jo kūrinį įrašytą ir kartu su Kurak). Ne dėl to, kad esu labai religingas. O kaip tik dėl melodingumo ir „istorijos pasakojimo“.

O naujame albume tokių ne viena. Tiek minėta I’m a Moment, tiek Physical Pleasure, tiek Morze (nežinau, ar daina apie Morzės abėcėlę, bet lenkiškai šis žodis reiškia jūrą). Ir nepamirškime pirmojo radijo-singlo Woman of Stone. Nesu tikras, ar Markas turėjo omeny Margaret Thatcher, ar Angelą Merkel, ar (kaip sako selas) mūsų karalienę grybų, ar tiesiog idealizuotą moters pavyzdį… Bet harmonijos čia kaip pas Bryan Ferry. O ir klipe Markas atrodo taip pat seksualiai kaip anas. Arba kaip Gabriel Byrne. Na, bent jau įsivaizduoju, kad taip galvoja moterys. Ir paklausykit to watch, watch, watch…

Apskritai visas „dėlionžmogis“ skamba kaip apgalvotas, išdirbtas ir profesionaliai sukurtas darbas. Ir, pagaliau, galiu drąsiai ir nepritempinėdamas sakyti, kad Lietuvos muzikantai groja tai, ką iš tiesų nori groti. Juolab, klausytojams patinka.

Ta proga raginu balandžio 11 dieną apsilankyti albumą pristatančiame koncerte Menų Spaustuvėje (arba diena anksčiau Romuvos k/t Kaune).

Bangos Šviežia

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *