The Mountain Goats tiesa pavadinime

Vakar kaimiečiai.
Šiandien ožiai.

Nežinau kaip jus, bet mane panašūs zanūdos pradėjo žiauriai užknisti. Visi tie pseudointelektualūs lo-fi indie folk rokeriai-pacifistai. Sėdi sau kažkur Amerikoj koks nors John Darnielle, brazdina sau gitara ir leidžia po albumą kasmet. Jis – žvaigždė. Bet gi visiškai nuobodu jo klausytis. Plius tokių yra tūkstančiai. Ką jie jame surado?

Suprantu, kad viskas, ką dabar rašau gali kažkada atsisukti prieš mane patį ir skaitant šias eilutes po kažkurio laiko gali tekti gailėtis „kas tada buvo užplaukę?“. Bet kamon, dabar jaučiuosi būtent taip ir nesiruošiu savęs apgaudinėti. Atsiprašau visų Mountain Goats gerbėjų, bet šios grupės muzika yra blanki, geriausiu atveju jie – silpni vidutiniokai. Sakysit „jų stiprybė – dainų žodžiai“? Sorry, bet biblijiniai motyvai ir psalmės neveža.

Taip, būna akimirkų, kai su malonumu klausausi panašios muzikos. Netgi prieš kelias dienas tas pats The Life of the World to Come skambėjo pakankamai „draugiškai“. Ir dar šiandien paskutinė albumo daina – visai nieko.

Jūs, aišku, paklausit „kuo ji blogesnė už 15-tu numeriu pažymetą Finko Move On Me?“. Ir būsit teisūs. Tas pats ir su Bon Iver, kurio Skinny Love kaip koks vaiduoklis reguliariai sugrįžta galvon ir verčia spausti šitą nuorodą. Matyt, čia ir slypi atlikėjų paslaptis. Todėl Fink ir Bon Iver visada lentynoje po ranka, o Mountain Goats keliaus (jei kartais prisiminčiau ir užsimanyčiau pasiklausyt) ten, kur sunku pasiekti ir jau nemažai dulkių prisikaupė.

Rašau tai visiškai nenorėdamas „užstumti“, o tam, kad pats sau garsiai pasakyčiau, jog ši muzika ne man ir nereikia „per jėgą“ bandyti prie jos pratintis. Net užklupus silpnumo akimirkai.

O kaip jums, patinka šitie ožiai?
Žinau, kad tokių jūsų tarpe yra…
Parašykite komentaruose, ko nesuprantu.