Nors apžvalgų eilėj jau stovi 2013 metų ateinantys albumai, norėjau pakalbėti apie vieną man labiausiai patikusių albumų šiais metais – prieš mėnesį išleistu Vladislav Delay albumu Kuopio. Simboliška – pernai metų paskutinės mintys buvo taip pat apie Sasu Ripatti.
Man nelabai patinka rašyti apie albumus, apie kuriuos visi kalba ar jau yra pakalbėję – šiais metais išskirtinai daug pastebėjau reklamos Kuopio pasirodžius lapkričio 26 dieną. Vasarą klausiau jo Espoo EP, kuris manęs nesužavėjo (buvo tiesiog geras įprastinis Vladislavo įrašas), todėl panašaus turinio tikėjausi ir iš Kuopio.
Klydau, pripažįstu. Didelę nuostabą sukėlė bene kiekvienoje kompozicijoje naudojamas tolygus ritmas antrąjame plane. Visuomet galvojau, kad Sasu stengsis išlaikyti griežtus kontūrus tarp savo kitų ikoninių veidų. Negaliu teigti, jog man nepatikdavo abstraktūs Vladislav Delay ritmai praėjusiuose albumuose (jie anaiptol, sukurdavo išskirtinio produkto vertę), tačiau šiųmetinis lengvo pastovumo įvedimas šiurpą priverčia lakstyti griečiau. O visa kita – įprasta: kompleksinės, daugiabriaunės melodijos, pateiktos išskirtiniame suomių maestro estetizme (vien Raster Noton išleidimas ką reiškia). Transas aukščiausiame danguje.
Tai vienas geriausių metų albumų, kurio ištraukų per laptopų kolonėles nugirsti negalima. Linkiu išradingumo klausant.
