Viliotinis: „Viskas, ką myliu“

2010-09-21      2 KOMENTARAI  

Jei ne X Lenkų kino savaitė, pasibaigsianti rytoj, liktumėt neviliojami dar kurį laiką, nes į mano taikiklį pastarosiomis savaitėmis nepateko joks filmas, kuriuo norėčiau pasidalinti su Jumis. „Iš bado šuo ir varškę ėda“, – byloja liaudies išmintis, todėl žiūrėjau visokias senienas, kurios dėl įvairių aplinkybių kažkada liko nepažiūrėtos kino teatruose: pradedant antrąją „Alvino ir burundukų”, baigiant pirmąją „Svečių iš ateities“ dalimis. Ok, Ok – popsas. Bet aš popsą myliu – niekam ne paslaptis. Lygiai taip pat myliu istorinius filmus. Visokius.  Tiek tuos „šedevrus“, rodomus per „Naše kino“ kanalą, tiek kraujais besitaškančius Holivudinius blokbasterius. Todėl „Viskas, ką myliu“ („Wszystko, co kocham“)  sudomina tiek, kad leidžiu sau jį rekomenduoti ir Jums.


Šioje lenkų režisieriaus Jaceko Burcucho juostoje istoriniai faktai (Solidarumo judėjimo kova prieš komunizmą) čia piešiami vieno paauglio akimis. Paauglio, kuriam tiesiog nepasisekė, kad politinė šalies situacija susijaukė būtent tuo metu, kai jis pradeda pažinti tikrąjį gyvenimą, kupiną meilės, nusivylimų, muzikos, jaunatviško maištavimo. Perėjimas į svetimą suaugusiųjų pasaulį dažnai būna komplikuotas, tenka kovoti už save, savo jausmus, šeimą, įsitikinimus. Kalbant vienu sakiniu – tai lenkiška Romeo ir Džiuljetos versija, įvykusi devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.


Jei patiko Auksinio gaublio nominantas „Sudie, Leninai“ („Goodbye, Lenin“), skaniai suvartosite ir „Viską, ką myliu“. Žinoma, nesakau, kad šie filmai panašūs, tačiau bendrų linijų įžvelgti galima. Kadangi latviškoji „Amaya“, paskaninta lietuvišku prieskoniu, susilaukia vis daugiau neigiamų atsiliepimų, paragaukite lenkišką patiekalą. Juk mūsų pietvakariniai kaimynai druskos nevengia.

Filmą nuo rytojaus pradeda rodyti mūsų draugė „Pasaka“. Žada padovanoti kvietimų ir Jums. Stay tuned!

Ašaros Kinas

2 Replies to “Viliotinis: „Viskas, ką myliu“”

Leave a Comment

Your email address will not be published.