VA’2011 aidai: Po kiek koksas liaudžiai?

2012-06-08        

Iki Velnio Akmens‘2012 – šiek tiek daugiau, nei mėnuo. Sąstatas lyg ir patvirtintas. Lyrika ir visokie neaiškūs stoneriai jame kone dominuoja, bet vilčių dar yra. Juk prieš metus piktasis duetas Inquisition laimingai išniro iš organizacinio komiteto rankovės paskutinę akimirką. Ir tapo savaitgalio vinimi.
Retas žino, kad likus porai valandų iki pasirodymo prie grupės įkūrėjo Dagono užkulisiuose prišoko du vyrukai. Su diktofonu. Užvirė turininga diskusija apie muziką, narkotikus, valdžią ir netgi futbolą. Būtent diskusija, nes svečias iš už Atlanto ne tik plačiai atsakinėjo į klausimus, bet ir aktyviai domėjosi Lietuvos metalo scena bei sporto pasiekimais. Minėta porelė, žinoma, buvo Suru.lt desantas. Žemiau – interviu su Dagonu ištraukos.

Hola, Inquisition, tai iš kur visgi esate – Kolumbijos ar JAV?
Mano mama – grynakraujė kolumbietė, ir taip išėjo, kad visą vaikystę-paauglystę praleidau šioje šalyje, nors gimiau Valstijose. Todėl nėra nieko keisto, kad 80-90-ųjų Pietų Amerikos pogrindžio scena man padarė didžiulę įtaką. 1996 metais grįžau į Sietlą, ten prie manęs prisidėjo būgnininkas Incubus. Pavadinimą Inquisition ir projekto koncepciją atsivežiau iš Kolumbijos, bet faktiškai esame JAV grupė.

Gaila. „Iš Kolumbijos“ skambėtų kiečiau. Kas šauna į galvą, išgirdus šios šalies pavadinimą? Narkotikai – taip. Ginklai – taip. Black metal? Hm…
(Juokiasi) Štai ir prašovėt. Pietų Amerika šia prasme turi daug bendro su Rytų Europa. Devintame XX a. dešimtmetyje šiuose kraštuose buvo daug gerų pogrindžio grupių. Bet tais laikais platesnei auditorijai apie jas buvo gana sudėtinga sužinoti. Tik dabar žmonės pradeda atrasti tuos pavadinimus, įrašus. Kolumbijoje buvo daug grupių. Galbūt nieko supermonumentalaus, bet buvo tokių, į kurias vėliau lygiavosi tie patys norvegai. Pvz., Medeljino scenos atstovus Reencarnacion ar Parabellum drąsiai galima priskirti prie black metal pionierių. Senuose interviu Mayhem, Emperor muzikantai pagarbiai minėjo šiuos pavadinimus.

O ką gero galima pasakyti apie šių laikų Pietų Amerikos sceną?
Ji yra konkrečiai įstrigusi. Pietų Amerika yra rojus metalo muzikai (o visai ne dark electro bei lambadai, kaip galvojome – Suru.lt past.) . Bet tuo naudojasi ne vietinės, o importinės grupės, pvz., iš JAV. Jos ten veržte veržiasi, nes publika labai lipšni ir dėkinga. Kaip Rytų Europoje. O grįžtant prie Pietų Amerikos scenos, tai nieko įdomaus, bent jau mano nuomone, šiuo metu ji neeksportuoja. Bet ką gali žinoti, buvo laikų, kai Norvegijoje nebuvo jokios metalo muzikos. O dabar ji – black metal flagmanas.

Kuo Inquisition skiriasi nuo tūkstančių kitų blacką rėžiančių grupių?
Kadangi būtent aš esu dainų autorius, nors ir nemėgstu taip teigti, pabandysiu atsakyti į šį klausimą. Kurdamas rifus negalvoju apie kitus muzikantus. Negalvoju apie jų muziką, nežinau, ką jie galvoja. Mane įkvepia gamta. Menas ir gamta apskritai yra tvirtai surišti viena virvute. Poetai, tapytojai, kompozitoriai – visi semiasi iš jos idėjų, emocijų, įkvėpimo. Pyktis? Šėtonas? Nebūtinai, galiu būti labai geros nuotaikos, saldžiai išsimiegojęs ryte ir sukurti labai tamsių dalykų, jausdamasis labai pozityviai.

Grįžtant prie klausimo, galbūt mūsų muzika yra savita dėl to, kad stengiuosi maksimaliai blokuoti įvairias įtakas. Kažkas pasakys, kad tas ar anas rifas netinka, nes jis per daug hardrockinis ar nepakankamai blackmetalovas. Kažkas ironiškai teigs, kad Šėtono tema yra per daug nesubrendėliška. Kažkas juoksis iš mano vokalo manieros. Apie tai negalvojame. Svarbu, kad žmonių reakcija į mūsų nuoširdžią kūrybą būtų tokia pat nuoširdi. Aš toli nuo minties, kad Inquisition muzika yra labai originali, bet yra nuomonė ir ne tik mano, kad ji neatitinka tam tikrų komercializuotų standartų, ir tai žmonėms patinka.

Kaip ten su tuo įtakų blokavimu? Ką, visai muzikos nesiklausai?
Kodėl? Man 39-eri, metalo pradėjau klausytis nuo 1984-ųjų ir natūralu, jog tas srautas padarė man milžinišką įtaką. Nors ne, pavadinkime tai įkvėpimu. Nuo muzikos atsiriboti neįmanoma, tad aš klausausi ir svarstau – kaip galima būtų suasmeninti vieną ar kitą užkabinusį sąskambį. Tai yra normalu. Muzikoje visada tai buvo. Pvz., visi žino, kad Mozartą milžiniškai įtakojo Bacho kūryba. Per klasikinės muzikos erą nieko kito ir nebuvo tikimasi – kompozitoriai dairėsi vieni į kitus. Tad taip buvo, yra ir bus. Bet reikia kontroliuoti išorės poveikį. Nenoriu būti kopija, bet neneigsiu, kad, pvz., Euronymouso grojimo technika ar ankstyvoji Immortal kūryba padarė man įtaką.

Minėjai, kad tavo metalheado stažas jau viršija 25 metus. Ko dar klausaisi?
Turbūt metalo pastaruoju metu klausausi mažiausiai (juokiasi). World, folk, Cold Meat Industries veislės industrial noise, pvz., Brighter Death Now, Schloss Tegal ar kaip ten tas…

Deutsch Nepal?
Tiksliai! Turiu visus Dead Can Dance albumus, klausausi baroko, renesanso kompozitorių ir, aišku, negaliu nepaminėti Vivaldžio, Bacho. Metalas? Iš naujesnių – Immolation Majesty and Decay. Šedevras.

Inquisition sudėtyje du žmonės – tu ir Incubus. Kelis muzikantus dar kviečiatės, grodami koncertuose?
Į sceną lipame dviese. Taip buvo visada. Lygiai taip pat dviese einame į studiją. Viskas paprasta – kišu gitaros laidą į stiprintuvą, įsitaisau prie mikrofono, o Incubus plaka būgnus.

Ar daug koncertuojate?
Priklauso nuo to, kas jums yra daug (šypsosi). Nerengiame 3 mėnesių trukmės turų kaip Nuclear Blast grupės, tai jau tikrai. Bet pastaruoju metu esame gana užimti. Man praradus laivų statytojo darbą, aplinkybės netgi susiklostė taip, kad maždaug nuo paskutinio albumo išleidimo iš savo koncertų gyvename. Tai džiugina.

Ar Inquisition brangiai kainuojanti grupė?
Ne! Tai yra viena iš pigiausių grupių, kokias tik įmanoma pasikviesti. Juk mūsų tik du žmonės plius vadybininkas, išlaidų – minimaliai, o honoraras – labai kuklus.

Kokius narkotikus vartoji, kai sėdit įrašų studijoje?
Jokių. Studijoje ar grodamas gyvai – jokių. Neslėpsiu, dievinu marihuaną. Kartais, aš pabrėžiu, kartais курю ir kuriu. Dažniausiai išeina kažkas melodingesnio, dvasingesnio, nei įprasta. Įrašau, kitą dieną būdamas blaivaus proto pasiklausau, kas išėjo. Nepatinka – metam lauk.

Tai sakai, marihuana – tinkamiausias kvaišalas metalistams?
Man – taip (juokiasi). Tikriausiai, besiklausantiems Inquisition, – taip pat.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

O kiti svaigalai?
Jau sakiau, kad paauglystės metais gyvenau Kolumbijoje, kur galėjau įsigyti gryno kokaino gramą už dolerį. Nespjaudavau, aišku, į tokią galimybę. Bet nustojau, nes tai tapo problema. Narkotikas, prie kurio priprantama, nėra gerai.

Policijai nušovus Pablo Escobarą, gramo kaina turbūt ūgtelėjo?
Ooo, tas žmogus buvo genijus. Specialiosios tarnybos padarė tai, ką turėjo padaryti, siekdamos nutraukti narkotikų judėjimą po visą kontinentą. Bet tam tikra prasme aš juo žaviuosi. Tokia romantiška istorija: mafija, ginklai, valdžios užkariavimas, pradėjus nuo nulio. Turtingiausiu pasaulio žmogumi jis tapo ne todėl, kad žudė žmones. O todėl, kad buvo velniškai gabus verslininkas.

Kitas Escobaras Kolumbijoje padėjo galvą dėl futbolo. Mėgsti šią sporto šaką?
Labai. Bet Valstijos – nėra vieta, kur futbolas labai populiarus. Be to, tenka daug keliauti, tad dažnai net nespėju pasidomėti, kaip sekasi Kolumbijos rinktinei. Žinau, kad jau apie tuziną metų komanda yra visiškoj šiknoj – pasaulio čempionatuose nežaidė nuo 1998 metų. Nors kadaise pats Pele pranašavo šlovę. Šiaip man Argentinos rinktinė patinka. O Jums?

 

P.s. Jei pernai iki Anykščių nenusigavote, šiemet galite Inquisition Gamtos ir Šėtono traktavimą įvertinti festivalyje Brutal Assault, Čekijoje.

Bangos Interviu Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.