Tyli_naktis_1

Tyli naktis jau antrasis lietuvių kino produktas per neilgą laikotarpį, apie kurį tiek kalbama ir diskutuojama. Reikėjo čia tai V.Bičkutei tiek nuogintis, ar ne? Kaip aktorei reikėjo psichologiškai pasiruošti masturbacijos scenai? Internetai jau nuo sausio 17 d. pilni tokių juokingokų pasvarstymų ir pasikalinėjimų. Visgi, kaip man ir  įprasta, labai stengiausi nuo bet kokių vertinimų atsiriboti ir apie filmą skaityti kuo mažiau, kad peržiūros metu galėčiau geriau įsiklausyti, ką filmu nori pasakyti Maris Martinsonsas. Na, ir taip, ir anaip bandžiau klausyti, – nelabai ką tas latvis man ir papasakojo savo juosta.

Maris Martinsonas jau yra pažįstamas lietuvių auditorijai nuo kito, mano akimis, taip pat ne itin sėkmingo filmo – Nereikalingi žmonės. Visgi anuomet labai lauktas, daug vilčių teikęs ir daug ką stipriai nuvylęs filmas, lyginant su naujausia latvių kilmės režisieriaus juosta, dar yra pakankamai neblogas. Akivaizdžiai matyti, kad ambicijų kuriant būta į kažką giliau ir prasmingiau, atrodytų, ir aktoriai surinkti neprasčiausi… Visgi rezultatas, kaip mano mėgstama Živilė Pipinytė labai teisingai parašė 7 meno dienose, – tiesiog praplečiantis blogo filmo koncepciją ir suteikiantis jai naujų prasmių.

Veiksmas, kaip ir ganėtinai aišku iš pavadinimo, vyksta šv. Kūčių vakarą. Jauna šeima važiuoja pas vyro tėvus valgyti šventinės vakarienės. Nuo pirmųjų scenų matosi, kad santykiai nei vienoje šeimoje ne per geriausi, jaučiama tokia gan erzinanti įtampa. Visiems susėdus prie stalo, bendravimas tarpusavyje vyksta nemaloniai, kas veikia slogiai, bet iš kitos pusės tai turi ir žavesio, – režisierius aiškiai nori parodyti, kad ne kiekvienoje šeimoje šventės asocijuojasi su bekraščiu džiaugsmu ir ramiai praleisti šv. Kūčių vakarą daliai gali pasirodyti neįmanoma. Man tokia idėja patinka, nes tai natūralu ir nėra to holivudiško saldumo, kuris dažnai mums varo depresiją prisimenant ne visas vykusias savo šeimos šventes. Vakaras komplikuojasi, kai visai netyčia išaiškėja šlykšti šeimos paslaptis. Nors tai visiškas filmo įtampos zenitas, tą paslaptį tikrai galima nujausti jau nuo pat pirmųjų filmo minučių, tai šokiruota tikrai nebuvau.

Tyli_naktis_2

Visą filmo įspūdį dar labiau blogina tas ala labai įmantrus montažinis stilius. Turbūt šiuo klausimu visad liksiu tūla konservatorė, bet man handycam filmavimas tinka labai ne daug kur, jis turi būti naudojamas ne be reikalo ir apskritai – net ne visiems siužetams jis tinkamas. Kai stebi įprastos šeimos ruošimąsi šventei, o neįmanoma fiksuoti žvilgsnio, nes visas vaizdas tirta, – na, niekaip man neišaiškinsit, kad čia žiauriai kūl ar suteikia kažkokio savitumo. Veikiau elementarus išsidirbinėjimas, o tai, kad M.Martinsons taip daro kiekvienam savo filme, man išvis atrodo absurdiška.

Nors aktoriai surinkti, turbūt reiktų sakyti, tikros Lietuvos žvaigždės, – Valda Bičkutė, Vytautas Rumšas jaun., Leonardas Pobedonoscevas – ir vėl jaučiamas tas juokingas perdėtas teatrališkumas, pigių serialų vaidybinė maniera. Vienintelis aktorius, kurį norisi girti be galo, – Kostas Smoriginas. Scenos veteranas parodė, kad turi dar smarvės į valias, praktiškai vienas sugeba išnešti visą filmą ir tik į jį tau ir malonu žiūrėti. Jo suvaidinto personažo Ričardo, šlykštaus ir gašlaus senio, lūpomis kalba pusė Lietuvos – apie politines aktualijas, apie požiūrį į moterį, apie bujojančią homofobiją. Iki skausmo pažįstama, todėl ir juokinga, ir įdomu.

Kalbant apie pačią filmo ambiciją, – atvirai ir drąsiai šnekėti apie seksą, – tai turbūt sakyčiau, kad iš tos ambicijos teliko tik tiek, kad V.Bičkutę tikrai ne kartą filmo metu pamatai nuogą. Bet nei vaizdas labai džiugina, nei prasmingumo tame daug. Neužtenka išrengti aktorių, – reikia turėti scenarijų, stiprius dialogus, virpinti žiūrovą ne tik nuogybėm, bet ir kiekvienu žodžiu. Gyčio Ivanausko ir Leo Pobedonoscevo stebėjimas, kaip stingsta sperma, ar visiškai negražiu kampu, neestetiškai parodoma Valdos Bičkutės masturbacijos scena gal ir yra drąsūs sprendimai, tačiau tik tokie jie ir lieka. Tai nieko nepasako, tai neapeliuoja į tavo jausmus ar tavo asmeninius išgyvenimus. Stengtasi sukrėsti, supurtyti, naujai kalbėti apie santykius, o rezultate vietomis tu tiesiog juokiesi iš kvailai perspaustos vaidybos, pernelyg dramatiškų monologų ar siužeto vingių nuspėjamumo bei absurdiškumo.

Pažymėtina, kad redakcijos nuomonė šio filmo klausimu nevieninga ir su Tyčia gerokai būtume paplėšiosios savo marškas turbūt, jei būtume kalbėjusios apie Tylią naktį gyvai, – jai patiko ir net labai. Tad jei filmas tokius kardinaliai skirtingus įspūdžius gali palikti, man visad atrodo, kad turbūt visgi pačekint vertėtų, – vien tam, kad turėtumėt nuomonę apie naują lietuvių darbą patys.

Ašaros Kinas

One reply to “„Tyli naktis“ – rūbų mažai, prasmės ne daugiau”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *