Šitie (nors labai norisi sakyti šitos) – jokie ne muzikantai. Jiems tiesiog patinka seventies dizainas, filmai (Edie Sedgwick, Katharine Hepburn, Brigitte Bardot, Nancy Sinatra…) ir šiaip maivytis. Groti gitaromis šutvė išmoko tik po to, kai sugalvojo įkurti grupę.

Dvidešimčia litų Muzikos Bombos parduotuvėje įvertintas The Long Blondes debiutinis albumas yra proziškas, tiesmukas ir tiesiog įžūlus. Lyg jame arogantiškas kvintetas naiviam vaikui būtų išdavę paslaptis, kad jokio senio šalčio nėra, o kūdikiai atsiranda iš to baisaus, gauruoto trikampio. Po dar baisesnių dalykų prieš tai.
Juk ne šiaip sau sakiau, kad The Long Blondes yra stervos.

Štai taip pamaivos atskleidžia skaudžias tiesas, sklaido slapčiausias (kad kiek mažai tikėtinas) viltis/svajones ir svaido patarimus jaunimėliui. Bet ne iš piktos valios ar pasišaipydami. Jie tiesiog visą tai praėjo ir know how to feels to be at our age.

Tačiau kokiais kietais jie benorėtų būti ir kiek smarkiai besistengtų – vienatvės nepaslėpsi. Juk ir albumo pavadinimas Someone to Drive You Home, tikriausiai, neatsitiktinis. Juoba, kuomet dainos atsiduoda Vulva per pusantro kvartalo. Primena tą, kur nori ir tyli.

Einu geriau pagrosiu oro gitara. O gal ir nuo tikros dulkes nupūsiu…

Geras dylas už dvacoką, ne?

Bangos

One reply to “The Long Blondes – geras dylas”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *