Temperamentingasis Francesco Tristano

Metų pabaigoje Francesco Tristano išleidžia savo trečiąjį albumą, pavadintą Idiosynkrasia. Tai darbas, kurio apybraižai naudojami moderniai idiotiški epitetai, o stengiamasi pasakyti tik viena – tai nuostabi muzika.

Taigi, moderni klasika? Ar neo-klasika? Sci-fi burleska? Ar nano.mikro groteskas? Kokių etikečių nekabėtų prie lentynos, tačiau šis stilingas bičas iš Liuksemburgo skleidžia naujo požiūrio kūrybą, lengvai orientuotą į šokinę muziką per fortepijono klavišus. Pirmasis žybsnis, kuomet apie jį sužinojo visi buvo 2007 metais dievinamam Infine (kur Francesco leidžia tiek visus savo, tiek šalia tekančio fantastinio Aufgang projekto įrašus) iškeptas Not for Piano. Tai buvo akiplėšiškai drąsus albumas, kurį sudarė 10 žinomiausių elektroninės muzikos kūrinių, tokių autorių kaip Jeff Mills, Autechre, Derrick May ir kt., kuriuos miklusis klavišininkas aranžavo savo mėgiamiausiam instrumentui – fortepijonui. Vėliau, 2009 metais sekęs iš dviejų kompozicijų susidedantis Aurcile / Bio / On dėl savo konceptualumo itin daug dėmesio nepritraukė, tačiau tai buvo išties įdomus darbas. Francesco gyviems pasirodymams akomponavo Carl Craig. Atrodė tikrai gerai.

Taigi, toliau metams bėgant autorius priėjo prie dar vieno gyvenimo išbaigto darbo Idiosynkrasia. Tai dar tobulesnis darbas nei 2009 albumas, nes jame viskas stipriai sugraduota, sustyguota bei įtempta. Pridedama nemažai elektroninių mikroskopinių ritmų, kuriuos valdo Carl Craig (ką greičiausiai įžiūriu kaip didelę šio kūrėjo etapinę madą – jungti klasiką su savo subtiliais detroitiniais rimtais (Moritz Von Oswald Trio projektas, pastarasis akomponavimas su Francesco ir kt.). Vien tai, jog Tristano apibrėžia savo albumą (iš graikų kalbos verčiant) kaip kūno įprotį, būdingą temperamentą. Sąlyginai galime teigti, jog jis kūrybą supranta kaip savo instinktyvias mintis, kurių grožiu ir atlikimu nori pasidalinti su mumis. Šiuose 9 kūriniuose yra aiški pagrindinė linija – klavišinių lyderystė bet kokiu pobūdžiu. Žavingai atliekami darbai skirti tiek proto relaksacijai (Nach Wasser Noch Erde, Wilson..), tiek lengvam pajudėjimui (Fragrance De Fraga, Idiosynkrasia,.. ).

Gražiausias albumo kūrinys Nach Wasser Noch Erde priminė įstabiausią, daugiausiai ašarų sugebantį nuskandinti fortepijono kūrinį Mad Rush sukurtą maesto Philip Glass. Gal ir ne vienodo gylio, tačiau jie gali stovėti šalia.