Jau penktus metus Pakretuonėje vykstantis ir devintus iš viso metus skaičiuojantis Sūpynių festivalis – beveik kaip grįžimas į gimtinę. Čia jau nekart nušoktos ir puikiai žinomos scenos, trumpesni užlipimai į kalną ir nuošalesnės maudynių vietos.
Įsukus į miško keliuką – visgi yra nerimo. Bet tik dėl to, kad pernai daug kas strigo eilėse, pasakojimai apie kurias jau buvo apaugę legendomis. Šiemet to nebuvo visai, taigi pagarba organizatoriams, kurie nekantriausiesiems festivalio vartus atkėlė dar ketvirtadienį. Visi tilpo, nestresavo ir nepasiklydo (na, gal tik sutemus, miške).
Pirmi išgirsti garsai jau įsikūrus ir pastačius savo kamufliažinius namus dviems paroms – Low steidže improvizacijas žarstęs Messiah. Jo pasirodymas priminė slemą: improvizuoti ir ne visai eiliuoti raimai, be to, už pulto stovėjo ir mygtukus spaudė jo partner in crime Münpauzn. Anksčiau šito kolabo nebuvo tekę girdėti, bet Žygis pozityvus bičas, todėl nors buvo gan ankstyvas metas, prie scenos prisirinko visai nemažai minia. Penktadienio muzikos meniu buvo gausus, todėl patraukėme prie More scenos. Čia jau apšilinėjo Daugvinas, su kuriuo pirmasis alaus bokalas nuėjo skalsiai ir nepastebimai. Po jo stojęs Wasted Gaze iškart užmetė anglių ir nurūko neatsigręždamas. Visiškai ne į temą prisiminiau Velour – Speedway ir supratau, kad namie pamiršau (greičio) akinius.
To vakaro pagrindinė vyšnia man buvo Laurel Halo. Dar prieš ją – retai, bet užtikrintai gelmių paduodantis lietuvaitis Fume. Šiltai įsisukęs į didelį šaliką, jis labiau hipnotizavo nei šokdino, todėl puikiai susiklausė gulint ant tiltelio ir stebint kaip medžių viršūnėmis bėgioja vizualai. Jis, beje, turi sveikintiną tradiciją po festo pasidalinti nemokamu gabalu.
Pats Less steidžas irgi vertas atskiro paminėjimo. Kalnas, medžių tankmė ir pro sceną kyšančios eglės kūrė gan realų pelkių raganos scenos įspūdį. Todėl čia vyravo ir atitinkama muzika – daugiau dypo, mažiau 4×4 ir kapojimo.
Laurel Halo pasirodymas Sonare buvo vienas iš dešimties geriausių įvykių. Riebus ir rimtas argumentas net jos negirdėjusiems suklusti atidžiau. Mums dukart kartoti nereikia. Apie pusvalandį Laurel junginėjo įvairiausius laidus ir derino garsą. Tyzino kaip profesionalė. Bet po tai jau kaip dėjo, tai norėjosi tik giliau įsispirti į samanas. Šalti ritmai, neskubiai besikeičiančios struktūros ir triaukščiai garsiniai koliažai.
Sutikti bičiuliai ir pažįstami zyzė, kad šiemet programoje daugokai house, todėl grįždamas link Low, užmečiau akį. Čia tingiai grojo berods Fred P aka Black Jazz Consortium, bet prie pagrindinės scenos daug rankenių nebuvo matyti. Vėliau paaiškėjo, kad nemažą tikslinės auditorijos dalį penktadienio hedlaineriai nuvylė, bet išgelbėjo vietinis mesijas – Mantas T. Jį aš drąsiai statyčiau visur ir visada, performansas garantuotas. Patikimesnis už daugelį draudimo bendrovių.
Laikrodžio rodyklei jau gerokai perkopus vidurnaktį Low scenoje gausino Sibla. Turbūt ne šiaip sau rimuojasi su voblom. Bičas aiškiai dumples pūtė iš visų jėgų, bet kojos kilnojosi itin vangiai. Čia jau aš apsidžiaugiau investicija į ausų kamštukus ir atguliau pokšėjimų klausyti į horizontalią padėtį.
Šeštadienio ryto muzikinės tendencijos iš festo lankytojų automobilių neleido abejoti – Kieszos hitukas Hideaway mylimas ir vertinimas. Tiesa, supratom ir be ketvirto repyto.
Pernai dieną skaidrino, tačiau nevisus paliko susipratusius Šventinis Bankūchenas. Šiemetinė muzikinė paletė dienos metui pasiūlė grupę Pilnatys. Prisistatę ir pažadėję pagroti psichodelikos – nuteikė smagiai. Vistik žiūrėjosi ir klausėsi gan nuobodžiai ir jeigu būtų groję kiek tyliau, būčiau snūstelėjęs. Nors gerai žinomas veikėjas Žilvinas Norvaiša Noruišis net pakilo nuo suolelio su apsauginiais ir vos matomai linksėjo į taktą. O prie scenos tuo tarpu susibūrė neformalesnės išvaizdos būrelis. Priminė seną Foje gabalą apie mėlynus plaukus. Deepsters gonna deep.
Prieš futbolą grojo Without Letters. Jaunuoliai pasirodė muzikaliai ūgtelėję, o ryškiausiai tarp jų plike švietė ex-telebimbamas Fingalick. Padavė sodriai ir įdomiai. O va futbolo taip ir neparodė. Nors ir pats mačiau kaip buvo bandoma iškelti anteną su kranu – brazilų ir kolumbiečių dvikovą teko sekti telefone. Vienas nedaugelio minusų organizatoriams. Seleção!
Antrosios dienos Less scenos perliukas – Berlyno hipsteriai Easter. Tyčia jų labai neklausiau, kad liktų daugiau intrigos. Gal ir teisingai – dypino jie gan nuspėjamai, bet neprastai. Pasirodymo pabaigoje išspaudė ir naują gabalą, kuriame jau beveik uždainavo.
Tokie vokiški Zebra Katz. Labai tinkamu metu ir vietoj. Pagrojo ir šaltais veidais konstatavo: now we party. Kaip galima nesutikti?
Keista, bet po jų buvo valanda skirta saundčekui. Šeštadienį 23h? Pasirodė, kiek keista. Tuomet dauguma tvarkinga vorele pasileido nuo kalno.
Tuo tarpu Low steidže artėjant vidurnakčiui vyravo kitokios muzikinės nuotaikos. Laužytus ritmus čia reguliavo Intakz. Padavė gero ir sultingo dnb iš peties. Net priekinių eilių snapbackai kiek atvėpo. Subtilaus brutalumo negailėjo ir to vakaro headlineriai – Loxy ir Overlook. Nusileidus pažiūrėti, kaip ten Sigha & Shifted – virė gera pekla. Staklės gaudė be sustojimo, o tiedu kalbasino išsijuosę. Girdėjosi dar gerokai nuo pagrindinės scenos. Supratau, kad tai, ką Sigha grojo anksčiau, man patiko labiau.
Nors sekmadienį ir negrojo mano lauktas Tavotėvotėvai, ryte nudžiugino Rugiagialia, kuris padavė švelnių melodijų ir ritmų. Todėl nuotaikos per daug nesugadino ir jau Sūpynių pabaigai įprastas lietus. Tikrai žinau, kad važiuosiu ir kitąmet, nes Sūpynės – festivalis, kuriame lankytojai taikosi prie jo, o ne atvirkščiai.
Foto: Karina
Vieta: 10/10.
Maistas: 9/10. Daug visko ir gerai. Veganai su vegetaras irgi neliko nuskriausti.
Alus: 8/10. Kalnapilis, Tucher, Hoegarden ir kt. O kur dar sidro karalius – Westons.
Kaina: 70-200.
Gražių merginų: kaip malkų miške.
Bendras: 9/10
gera ideja vaziuot i festa futbolo paziuret