Kai prieš keturis metus įmerkiau kojas Spenglos ežere, supratau, jog į šią vietą važiuosiu visuomet kas du metus. Šį savaitgalį vykęs Yaga Gathering 2011 vėl pakvietė į nuostabią miško materiją drauge pabūti gamtos glūdūmoje, prarasti erdvėlaikio sampratą svaigioje psichodelinėje aplinkoje.

Nors ir šilčiausiais prisiminimais išgyvenu 2009 ir 2007 metų Yagas, šiųmetinė nebuvo tokia karšta. Po ketvirtadienio audros Lietuvoje darbo liaudį penktadienio pavakarę pasitikę bamperiai miške bylojo apie šlapią, klampią, duobėtą bekelę, trunkančią apie 2 kilometrus. Plačiomis iš susirūpinimo akimis, lėtai, stengdamiesi be mechaninių nuostolių, festivalio dalyviai rinkosi į magišką vietą Alytaus rajone. Bilietų kontrolę praėjus, nusitempus daiktus, pasistačius laikinas tvirtoves prasidėjo festivalio apžvalga.

Nors ir nėra teisinga, tačiau viską vedžiau užpraeitų metų sinteze: viena scena viršaus, keletas garsesnių vardų scenų sąrašuose, įvairesnė muzika (prisidėjo folk, brass, daugiau minimal atmainas išpažįstančių diskžokėjų ir kitokių grojikų, sustiprėję dub garsai) ir pažadėtas ne ką prastesnis nei Boom  dekoratorių 2009-ųjų festivalio nuspalvinimas – masino aplankyti festivalį dar labiau nei įprasta.

Taigi, suvestinė:

Penktadienio naktis nuteikė džiaugsmui energinga muzika, sodriomis, groove‘inančiomis bosinėmis linijomis su sodriu garso kiekiu, nuspalvinto ant miško per Sebastian Wegerbauer projektorius. Dekoracijos neprilygo 2009 metų lygiui, tačiau blogai tikrai nebuvo. Tačiau trance scenoje labiausiai laukto Kalumet ir kito jo dub projekto taip ir nepavyko išgirst (dėl neaiškių priežasčių – (neradau sąrašuose?)), o šeštadienio paryčiai pasižymėjo ne itin įdomiais full-on‘iniais kulkosvaidžiais.

[nggallery id=394]

Ramybės scena buvo pavydėtinai populiari dėl jaukios savo išvaizdos ir ten atmosferą kuriančių grojikų (tačiau vėl pasigęsta – Aleksander DAF?), ją supo šūsnis užsiėmimų, workshop‘ų, besiilsinčių ar kitus pailsėti skatinančių. Sutikta daug senų gerų draugų, kas turbūt pakėlė šios vietos populiarumą bičiuliškiems postringavimams pratęsti.

Eklektikos bazė buvo kiek nuskriausta Yaginio stiliaus dekoracijomis, jame pagrindiniai rezidentai buvo Kala Soundsystem vyrai, subūrę spalvingą paletę muzikantų – nuo Dovydo Bluvšteino, tų pačių rastafarių ir iki lietuviškų bregovičiukųBanda Dzieta. Bešlitinėjant mišku labiausiai trūko tik festivalio gido, kurio pagalba greičiausiai mano mažyčiai nusivylimai būtų išspręsti.

Yaga pilnai perėmė dalyvio ir miško terpės sąlytį – aš net grybaut sutikau. Be to, nebuvo matyti nei vieno akį rėžiančių logotipų, jų palapinių, plakatų ar skrajučių. Turbūt tai vienas „paskutinių“ festivalių, kur vandenį gėrėm iš šaltinio, o tualetai čia žymėjosi kvapu, o ne toitoi ekvivalentu. Visi festivaliai auga, didėja, suteikia kuo daugiau patogumų, virtuvių, dušų, net miegamųjų vietų aparatamentuose, ko apie Yaga džiaugiuosi, bet negaliu pasakyti. Matau, jog ne man vienam patinka įsijausti į hipišką gyvenimą ir visiškai pamiršti betono džiungles, susiliejant su miško materija. Nors Yaga ir plečiasi, tačia ji didėja tik savo įvairove, ir palyginti statiškais būdvardžiais – kokybiška, ekologiška, draugiška, spalvinga ir energinga!

Palieku su Daugvino Liberio nuotraukomis, kuomet mano analogines akis pakeičia dvigubų stiklų optikos robotai.

Boom Shankar!

[nggallery id=395]

Bangos Koncertai Sūru

2 Replies to “Power to the „Yaga“ People!”

Leave a Comment

Your email address will not be published.