Suomių vunderkindas nuo lapkričio 28 dienos plaka vantomis.
Vladislav Delay muzika man niekada nebuvo tik garsų struktūra, išreikšta tikslioje materijoje per tam tikrą trukmę.
Kartais būna, kad susižavi tik tada, kai prisijaukini, o kartais tiesiog išgirsti ir nebegali atsiklausyti. Toks jausmas užpuolė pirmą kartą išgirdus Multila [2000]. Impulso apsėstas perklausiau kone visus jo albumus, pašoninius projektus, interviu, gyvus pasirodymus, veržiausi ir veržiau draugus į Gravity 2007-siais, nes nepaprastai žaviuosi šiuo atlikėju iki šiol. Įvertinus visus jo kūrybinius veidus, prisipažįstu, jog Vladislav Delay personažas man yra labiausiai prie širdies. Dar niekas per visą muzikos klausymo istoriją nėra manęs taip moraliai pririšęs prie garsinio meno, kaip šis suomis. Visuomet mąstau, jog kūryba turi tarnauti gėriui ir grožiui. Kai pirmą kartą išgirdau ponosimetriškojinosis perdarytą Pub Summer dainos aranžuotę They Can’t See Us In The Dark (Delay Configuration 1) jos neužfiksavau melodiškai, tik apėmė keistas jausmas, jog noriu išgirsti tai dar kartą. Nežinau kokio gliutamato pripila Sasu Ripatti į savo kūrybą, tačiau ji sukelia jausmus, kurie išreiškiami per jo garsinį eksperimentą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tiesiog keista muzika, tačiau ilgiau užsilaikius su ja, supranti, jog ji sukuria jausmą, kuriame labai gera būti. Šio muzikanto muzika man niekada nebuvo paviršutiniško patyrimo rezultatas, kada galėdavau paklausyti tik dėl to, kad man imponuoja kompozicija ar užburianti paprasta melodija (ar vokalas) – kalbu apie būtent Vladislav Delay kūrybą, ne Sistol ar Luomo.
Greta šio asmeninio seniausio projekto, kaip minėjau, Sasu turi Luomo (1 albumas šiemet), Sistol, Uusitalo, Moritz Von Oswald Trio (1 albumas šiemet), Vladislav Delay Quartet (1 albumas šiemet) ir kitus projektus. Kad ir kaip paradoksalu, Suomijoje, metalistų šalyje, šis itin produktyvus muzikantas yra beveik nežinomas.
Iš esmės kažkokio stebuklo negaliu pasakyti apie Vantaa. Šis albumas atvyksta su pilnu Sasu estetizmu, sudėtingas detalėse, panašia vėsia atmosfera bei daugiafunkciniais delay‘intais garsais. Kiek netikėtas tranzuojantis ritmas kompozicijoje Lauma, kas iš pašonės atrodo kaip įbrėža kompaktinėje plokštelėje. Levite priminė Multila laikus, kuomet ši pelkėta muzika dar ir turėjo Basic Channel ritmą. Kaip ir visada, visas darbas fantastiškai klausosi per ausines.
Mano nuomone Vladislav Delay kūryba yra per daug sudėtinga pavieniam paklausymui per youtube ir laptopo kolonėles, todėl pavyzdžių/ištraukų nepateiksiu. Linkiu išradingumo klausant.
