Pasaka „Šervudo girios paslaptis“

2011-05-15        

7-oji jūsų suregzta pasakėlė iš 51 skirtingo gabalėlio.

Šervudo girios paslaptis

Rytas. Raudonkepuraitė apsitraukusi savo mėgiamu latekso kostiumu, ramiai sau žygiuoja giria, linksmai niūniuodama savo mėgiamų „Suicide Commando“ grupės melodijas, sklindančias iš jos iPod’o. Kai staiga ji pražergė kojas ir nuodėmingai nužvelgė išlindusį Vilko pimpalą. Robin Hudas sušunka:

– Stop stop stop! Vilke, ar tavo Mažasis Džonas taps Vytautu Didžiuoju?

– Kai Raudonkepuraitė nusiskus putkikę gal ir taps – tarė Vilkas.

– Jei nusiskusčiau, Robinai, niekada nebegalėtum užlipt į mano bokštą – su šiek tiek aistros ir jaudulio atsakė Raudonkepuraitė traukdama iš Vilko užpakalio strėlytes. Netikėtai nubudęs Vilkas suprato, kad Raudonkepuraitė jau nebe mergaitė. Ir numetė Raudonkepuraitė skaistybę simbolizuojančią raudoną kepurę, ir trenkė Vilkui į dantis. Griebė už Vytauto Didžiojo mažojo Džono, išvyko į Šervudą, pinigų ir laimės ieškot. Bet Raudonkepuraitei neatrodė, kad girioje įmanoma aptikti nors vieną striptizo klubą ir užsikalti ten vieną kitą pinigėlį, tad ji išsitraukė žolytės gramelį, susisuko ir užsirūkė. Tai pamatęs Robinas, klaikiai įsiuto. Jis tuomet jau suprato kas vyksta. Raudonkepuraitę būtina grąžinti Lenkijai.

Šervudo giria. Po eilinės pjankės su abatu nubudo pats pačiausias Darbo partijos narys – Robinas Hudas. Nusikratęs nuo savęs samanų ir butelių apklotą pakilo ir taip atsiraugėjo, kad net šimtamečių ąžuolų šnaresys aptilo.

– Aš, blet , džiumbrų… kūrva.. džiunglių karalius nachui! Bijokit urodai, mano atžagarios rankos! – pusiau išriaugėjo, pusiau išriaumojo Robinas. Jis pakissino Raudonkepuraitę ir ji apsivėmė. Kur buvęs, kur nebuvęs, išlindo ir patsai abatas, šikną bekrapštydamas ir viską nachui siųsdamas:

– Ką jūs čia achujėlinot ir miegot neduodat!

Išrašė Robinui ir trumpabybiui Džo pizdy, o tada užsipumpavęs, dusdamas (nes rūko Saint George) tarė:

– Gi bet… šiandien….judesys….girioj….blet……kur….butelis…..krč…judesys… girioj, šiandien veža kontrabandą! Tik va bėda, krovinį lydės pats Vycka, cielkalaužių karalius Portugal–Lenkijos valdovas! Čia jums ne bybio tampymo būrelis. Rimta diela nachui, Kauniečių neužteks, reikės tuos, kur vardo negalima minėt, kviestis.

Visa Šervudo giria nuščiuvo. Buvo girdėti kaip uodai mylisi ant medžių lapų… Netgi galėjai išgirsti nuo jų judesių sukeltą vėjo ošimą. Kai piso žaibas Vilkui i kaktą, tas net nesuprato kur randas!

– Atsiprašau, kad paperdžiau, – pasakė Robin Hudas.

Robinas draugiškai paplekšnojo Vilkui per petį:

– Taip jau yra gyvenime. Bet negali sakyti, jog tavęs neįspėjau.

Visi trys susižiūrėjo ir suprato, kad reikės pasikviesti pačią pačią pačiausia – Raudonkepuraitę, nenulaužiamą cielką, kiek bybių nulinko, bandydami prasilaužti pro jos sezamo vartus! Supratę, kad kol Vycka bandys pralaužti Raudonkepuraitės cielką, jie galės nupisti krovinį. Ir išėjo trys vyrai į girios gilumą, kur vidury stovėjo trobelė, tarp vietinių žinoma „Senelės bordelis“ arba kurvynas. Ten ir dirbo Raudonkepuraitė – bybių laužytoja ilgom kojom, zajabys Louis Vuitton kablais ir dideliais papais. Verta paminėti, kad jei ne senelė–čigonė–verslininkė, tai tikriausiai Raudonkepuraitė nebūtų šiaip kūrva, o čiulptų už geras babkes ir važinėtų su nuliova karieta. Karjera apribota šeimos…Ech… Raudonkepuraitė ėjo galvodama apie gyvenimo prasmę. Ėjo ėjo ir mąstė – kodėl gyvenimas toks linksmas, kodėl jai vis tokie mieli. Jos gyvenimas buvo tikrai riešutų kremu klotas – greit ištekėjo 15,5 metų, turėjo gausią šeimą, puikiai apmokamą darbą – gaudė karpius Upytėj, marinavo ir rūkino. Tačiau Raudonkepuraite prapiso Džono dovanota mobilką krūmuose kažkur.

– Tu sutrauka, žiopla eik ieskot ragelio, kaip mes Vilkui pasizvaninsim? – pradėjo rėkt Mažasis Džonas.

– Da bybį dėjau ant to Vilko, ką jis neras mūsų? Kartojau 100 sykių, kad pyzdintų tiesiai, tiesiai, paskui suktųsi ratu kol apsivems ir vėl tiesiai papyzdil! – atkirto Raudonkepurė!

– O ble žie ar tik ne tas senas pedarastas ten krūmuose smaukos?

– Nu ir ką sakiau, kad ras tik va dar bybį patampyt užsimanė todėl ir vėluoja! – džiaugės Raudonkepuraitė. Iš tikrųjų Raudonkepuraitė jau seniai norėjo Vilko šio bei to paklausti, bet iki šiol nedrįsdavo. Bet šįkart pagalvojo: „What a hell!“, ir paklausė:

– Čia toj girioj visad taip smirda, ar vėl apsišikai? – atšlifavus bazarą užklausė Raudonkepuraitė Vilko.

– Dūra tu, čia Girios Paslaptis kvepia,– atsiridendamas kūliais Vytautas suriko!

Susierzinęs po ne itin vykusio dialogo su Raudonkepuraite, senis Vilkas nusėlino į vietinį barą išgerti alaus, atsipalaiduoti. Nespėjo praverti durų, tik girdi – aidi girtas juokas ir riksmai – žiūri – sėdi Robinas Hudas ir tvatina mergaites… Vilkui ausys nulinko – galvoja „pasileido senas komuniūga“. Robinas Hudas kartą buvo užrakintas kalėjime Už karaliaus šūdų vagystę. Jis labai troško pabėgti tad su šaukštu kasė grindyse skylę jau kokius penkis metus ir chuj iškasęs buvo tik mažutę duobikę. Metai bėgo Robin Hudas kasė, kasė, kasė ir chuj nieko bliat jam nesigauna. Atkalęs 18 metu suprato, kad eina šikt ta laisvė ir ta duobė. Ir atsisėdo smaukytis. Tuomet į tą pačią kamerą įleido tokį fat’ą tai tas griebė Robiną ir supizdino. Sakė kad dar pasigailės jeigu tas pačiulps. Robin Hudo raudona skiautere nušvietė visa girią ir Vilkas pamatė traktorių (Bielarusą perlinkusi kur senas eglutes po Kalėdų išveždavo iš kiemų)

– Žie chebra turim tačką, – net išsižiojęs suriko Vilkas!

Mažasis Džonas pradėjo klykaut, kaip nedapistas:

– Nu jau aš tai tikrai nelipsiu į šitą geldą, galit suspardyt, man pochui!

Jis išmaukė dar porą bokalų samanės ir tarė abatui:

– Ir tai tu vadini didžiuoju, – nusijuokė Mažasis? Atsisegęs kelnes jis palengva pradėjo mautis kelnes, kol pasirodė surūdiję jo triusikai, suvarstyti šerno gyslomis.

– E, eeeee, klausykit naują gabalioncą turiu! – tyliai mptrioškė šniokštė „Vėl švieski man vėl!“.

– Tu idiotas, ble… nori visus miško žvėris išgąsdint?

Girioje staiga dingo elektra! Čia kur buvęs kur nebuvęs prisistatė Vilkas, pasislėpė už medžio ir žiūri kas bus. Mato eina mišku Raudonkepuraitė su kažkokiu vyru, kuris lyg betmenas susisukęs į kažkokį adijalą. Tuo tarpu kai Robin Hudas barškino Raudonkepurę, Vilkas droždamas sau į saują uždegė girios skruzdėlyną, kuriame buvo paslėptos Mažojo Džono porno juostos.

Ir tada griausmingai nusileido NSO lėkštė! Mažasis Džonas paskambino į duris ir tarė:

– OK, man nesvarbu, jog laukiesi vaiko nuo savo brolio.

O tada staiga iš už medžio pasirodė Vilkas, visas patenkintas ir išsišiepęs ligi pat savo ausų, ir tarė ramiu balsu:

– Vaikai mano, aš žinau kur kas daugiau negu jūs visi… – ir tada dar staigiau ir netikėčiau pasirodė Džinas Vėžlys ir smogė Vilkui į pilvą!

Tada viskas pradėjo aiškėti. Raudonkepuraitė buvo gerai organizuotos separatistų grupės lyderė ir palaikė santykius su Vilkų mafija. Ir tada visi draugai patraukė į pietų pusę ieškoti to niekšo, kuris išdrįso atskleisti jų didžiąją paslaptį. Mažasis Džonas, o ir žiauriai įniršusi Raudonkepuraitė mintyse jau kūrė planus kur sukiš visus tuos pagalius tam nelabajam. Tuo tarpu pats Robinas Hudas (pavardė jau tada buvo kilusi iš gudų, t.y. baltarusių, o vardas iš rabino, vadinasi, jis buvo Rabinas Gudas), kaip turnyrų mėgėjas, šaudymo iš lanko čempionas, Kinijos olimpiadoje nurungęs visą kinų žvaigždžių plejadą, nutarė veikti. Beeidamas taku, Robin Hudas netyčia nugirdo Vytuko ir Vilko pokalbį:

– Eik tu, blusų kaustyti! Kas aš tau, tamponas koks?!

– Ne, tu nieko nesupranti! Mes pasiųsim Raudonkepurę eiti pirmą, ji ten šmėstels savo raudona skraiste ir visi galvos kad jau fsio!

– Okei, o tada?

– O tada, pasirodysi tu, ir visus išversi iš klumpių su savo rožiniu plunksniniu boa.

– Nukreipsiu dėmesį, jo? Kad mane kur stačią! Gerai sugalvojot!

Kaip tarė, taip ir padarė. Vytautas Didysis, apimtas Šervudo girios, ąžuolu ir staugiančio Vilko sukeltos gilių kavos ekstazės, sugalvojo pats išbandyti eksperimentą, kokį naudodavo nelaisvėn paimtiems kryžiuočiams. Jis prasipjovė pilvo šone skylę, ištraukė žarnos galą. Raudonkepuraitė, sena sužiedėjusia bandele, prikalė žarnogalį prie ąžuolo, tuopat metu griežtu, įsakmiu tonu liepusi Mažajam Džonui ropštis ant Vytauto kupros. Kiek bebūtų keista ši procedūra, menulio pilnaties nušviestoje miško aikštelėje – Robin Hudas, daužydamas Raudonkepuraitės prancūzišku batonu Vytautui per nugarą, liepė Vytautui begti aplink medžio kamieną, su Džonu ant kupros, kuris, savo ruožtu skaičiavo Vytauto žingsnius. Kas žingsnis žarnų Vytauto pilve vis mažėjo, jos gulė gražia spirale ąžuolo kamienu. Žarnos baigėsi, kiek pasipriešinęs Vytauto skrandis išvirto su visu turiniu žemėn. Vytautas patyręs mirtina ekstazę krito negyvas. Robis, Kepuraitė, Džonas ir Vilkas susėdo įprastiems naktipiečiams, prie išvirtusio Vytauto skrandžio turinio, su mintimi, kas iš jų visų sekantis, sekančią naktį. Staiga Vytautas Didysis suriko!

– Kur mano įdegio kremas! Prikoooolas – tarė Vytautas atsisėsdamas ant gretimo papuvusio kelmo. – Jūs gi broliai juokus mėgstat.

Nusiėmęs nuo galvos šalmą išsitraukė Red Bull ir šokolado, tada atsiduso.

– Rūpus miltai, – sumurmėjo – blioc blioc, ir vėl kardą namie palikau…reiks prisirišt kitą kart.

Kai piso Vycka pyfka net akis visiem graužt pradėjo ir medžiai subraškėjo! Po skanių pietų Vytautas Didysis nusprendė pamedžioti Šervudo girioje. Susirinko savo šunis iš išjojo. Staiga mato krūmuose kažkas kruta. Pagalvojo Vytautas, turbūt Vilkas, ot bus puikus laimikis. Ir paleido lanko strėlę, šunys nuskuodė paskui ją. Deja iš krūmų jie ištraukė ne Vilką, o Raudonkepuraitę.

– Maukis kelnaites, pasakiau! – tarė Vytautas Didysis, – Tik taip galėsiu tau padeti.

Ir po 7 minučių nekantraus laukimo, Vytautas suprato, kad jam tikrai nestovės nuo Raudonkepuraitės kirminais aplipusio lavonėlio. „Naxui tą Šervudo girią“ – taręs išsitraukė tamagošį, ir ėmė šerti pora mėnesių augintą viščiuką.

– Hudai, Hudai… – čia Raudonkepuraitė.

– Girdžiu.

– Cigaretės jau plaukia, dairykis pasieniečių, jeigu ką – leisk strėlę.

– Tvarka. Jau galandu.

Vytautas Didysis, lydėdamas krovinį svajojo apie turtus ir tas karštas Libijos moteris, pabėgėles, kurias jis galės „priglausti“ privačioje pabėgėlių stovykloje. Bet štai, ant kelio ponas Robinas Hudas už Šervudo girios ribų žinomas kaip Robenas, su visa savo šutve pederastų. Iš šūksnių buvo galima suprasti, kad jie metė iššūkį pačiam nenugeriamajam Vyckai – jie rado bobą, kurios cielkos nei vienas kotas dar nebuvo paėmęs. Vytautas tai priėmė labai asmeniškai, todėl nieko nelaukęs sušuko: „Vyrai! Prie darbo!“ Ir ėmė tvatyti Raudonkepurę po visą mišką, skersai išilgai (pakeliui dar porą lenkų iškirto, kurie iš labai gūdžių Kauno girių, po dainų ir šokių festivalio Dariušo ir Girėničiaus stadione, namo vyko). Robinas ir jo nepilnapročių gauja netruko pasinaudoti sumažėjusiu Vyckos budrumu ir pradėjo „nukrovinėti“ baltarusiškas cigaretes ir rusiškas bobas. Staiga iš už krūmo iššoko kitaicė, visai kaip iš pornuchos kurią vakar Vilkas parsisiuntė į savo naują iPhoną, rėkdama:

– Atiduok mano vibratorių, nes iškrušiu per bezdalą, kaip Džoną! Pasigailėsi valkata tu!

Vilkas iškart suprato, kad Raudonkepuraitė jam i arbatą pridėjo grybukų. Aišku jis nesipriešino, nes jau ir taip senai buvo priklausomas nuo kreko, o Raudonkepuraitė norėjo pavogti iš Vilko deimantus. Jis tuo negalėjo patikėti. Vilkui suskaudo galvą.

– Nu ir nachui, – tarstelėjo jis.

Įvyko mūšis. Robinas Hudas po jo ilgai gulėjo miško ligoninėje. Tuo tarpu Raudonkepuraitė perėmė vadovavimą, įvedė keletą didelių pakeitimų: iš centro kairiųjų perėjo prie visiško fašizmo, mišką aptvėrė didele tvora, išvijo iš miško Vilką, be teisės sugrįžti. Slinko dienos… ir Robino Hudo plaukai. Niekas taip ir nesužinojo didžiosios paslapties. O jei ir būtų sužinojęs, tai Džinas Vėžlys vis tiek būtų jį nukovęs.


– Pabaiga –


Kviečiame rašyti sekančią pasaką.

 

Ašaros Pasakos Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.