Pasaka „Kaip Mikė Pūkuotukas su Knysliuku vogė skardą nuo Transformerių“

Penktoji jūsų sukurta pasakaitė prieš miegą iš 36-ių gabalaičių.

Naktis. Šalta. Kažkur, netoli Pagėgių (a.k.a. kontrabandos sostinė), garažų teritorijoje guli du špocnavoti bomžai Mikė Pūkuotukas su Knysliuku. Ir be abejo kūrva, nikneimu Megan (ankščiau vadinos Melga, bet dėl copyright‘ų su padangų keitėjais teko nupisti Megan Fox vardą).

– Nu pyzdaaaa, vyniuko pisom, Knysliau. – gulėdamas, savo traukulių kamuojamą ranką susikišęs į savo išangę, išbezdėjo Mikė Pūkuotukas.

– Eik tu nachui, achujenas vyniukas, stipriau už „Šaltinėlį“ „Labanakt“ ar „Trauką“. Pažadink Meganę, noriu savo pieštuką padrožt, – išstenėjo Knysliukas ir išgėrė degtinės butelį vienu užsivertimu. Užsimerkė ir prisiminė visus svingerių vakarėlius, kuriuose buvo. Dar prisiminė šios dienos „Lietuvos Rytą“. Megan tuo tarpu valėsi tarpdančius, Mikė gėrė kraują iš aukštos Luminarc stiklinės. „Gerai būtų dar primaišyt pieno“ – galvojo Mikė. Išpisę dar po 0,5 mineralinio ir 0,7 samagono, šiedu recidyvai susivokė, kad nebėra monetų ant vyniuko.

– Pyzda, seni, blet ką dabar daryt? – Veptelėjo Mikė

– Nepereživaj, jest plan. Karoč, vakar pasieniečiai nukirto iš kontrabandininkų porą Transformerių, davai varom, ble, skardas nuimsim, į metalą priduosim. Nu nachui, būsim turtingesni už patį Paksą!

– OK, įtikinai, angluose pavyko ir čia pavyks. Davai į trasą!

Taip ir išėjo Mikė su Knysliuku skardos pyzdint, palikę Megan masturbuotis su 0,7 bonke. „Nu ta Megan graži, bet kad man visada kiaulės labiau patikdavo“, – pagalvojo Mikė ir ūmai atsigręžė į Knysliuką. Anam net šnipas persisuko iš siaubo. Mikės akys panėšėjo į Pedobearo akis, kurias Knysliukas buvo matęs Internete. Jis net pamiršo, kad netoliese Transformeriai, netoliese „juodasis auksas“, skarda, netoliese kelias į geresnį gyvenimą. Knysliukas bijojo. Bijojo, kaip niekada savo gyvenime. Pakeliui atsisėdę ant kelmo, nusprendė išgerti Mikės darybos alaus ant drąsos. Knysliukas ir Mikė krizės pagauti už kelnių, griebiasi visko kas pasitaiko jų kelyje. Keliaudami pro baterijų šiukšlynus ir laukus, jie supranta, kad Transformeriai – tai praeities ženklai, kadaise nusižeminę Dievai.

Iš tolo jie atrodė kaip metalo laužas. Iš arti taip pat. Transformeriai gulėjo sukrauti vienas ant kito. Apvogti atrodė nesunku. Ir tada Mikė suprato, kad jam viskas, absoliučiai viskas atsibodo. Ir Knysliukas, amžinai besimalantis po kojų ir spygaujantis lyg kokia nevykusi operos solistė, ir Megan, rodanti savo moteriškas grožybes, nu ir aišku amžinas medaus trūkumas. Todėl pasiėmė Mikė storiausią virvę, kurią tik galėjo rasti (o tai, deja, buvo tik suknisti batų raišteliai) ir, besimelsdamas, kad jie išlaikytų jo solidų svorį, nurėpliojo miško tankmės link.

– Mike, davai einam .. nu.. – trypia Knysliukas.

– Kur? Medaus? – užsisvajojo Mikė.

– Ne, ble, skardos!!

– Kokiooos?

Knysliukas nusprendė išrauti ta riebią erkę, kuri gan ilgai siurbė meškino kraują. Vos jam ją palietus erkė transformavosi į seksualią pupytę, kuri netikėtai visus nustebino tuo, kad savo noru nusiplėšė visą skardą nuo savo kūno ir numirė. Tuomet Knysliukas paklausė:

– Pūkuotuk, kodėl žmonės tiki Dievu jeigu niekas jo nei nufilmavo nei nufotografavo? Ir išvis, aš niekaip nesuprantu, tai kas tada jų teigimu sukūrė Dievą, jei prieš jį nebuvo nieko? A?

– Tyliau Knysliuk, tu jobanas parše ir nustok taip garsai švokšti savo koksą, jie užgirs kaip vagiam jų skardą. Pameni ką jie tau padarė, kai nusprendei vienas eiti vogti, vidurį sumautos dienos? Jeigu būtum tada manęs paklausęs, gal dabar koksą vis dar per šnipą varytum, o ne per subinę.

Megatronui nepabudus skarda „skūbkėje“ rudijo. Megatronas, žinoma, buvo nelabai patenkintas naujuoju metalo rinkos pobūdžiu. Tačiau ir Mikė su Knysliuku galvojo, kad jo skarda per daug surūdijusi. Knysliatronas užvaldė Mikės protą ir netikėtai Mikė suprato, kad Transformeris irgi yra gyva būtybė ir turi jausmus. Šios minties paskatintas paragino Knysliuką nučiulpti Transformerį. Knysliukas nuraudo, nes vargu ar savo gyvenime buvo kam čiulpęs. Transformeris aišku supyko, bet nutarė išbandyti save šuniuko pozoj. „O po to pabandysim su jaunute mokytoja“, pagalvojo, užsimerkė ir pasidavė. Pasivertusiam į žiguliuką Transformeriui ėmė ristis dyzelio ašaros. Jis pamatė, kad skardos jau nebeliko.

Transformeriai užsignievinę apsitarė ir nusprendė sekti plėšikų pėdsakais. Nusekė. Ir viskas būtų pavykę neblogai, jei tik ne susisarmatinęs vienas apnuogintų Transformerių. Purvinas rūkas spaudė prie žemės. Autobotas lėtai judėjo pirmyn. Jis baisiai pergyveno, kad drėgmė sugadins saloną. Kažkur tolumoje retrospektyviai suklykė gervė. Autobotas suklykė atgal aiškiai pakartodamas skiemenis. Kažkur prie Kyoto pražydo pirmoji sakura. Kniedė, pokštelėjusi, atšoko, ir metalinis lakštas, atsikabinęs nuo korpuso, nusklendė oru… TERKŠT! Optimas Praimas jau nichuja nebetikrina sistemoje, koks ten blet daviklis vėl streikuoja: jis jau taikosi sunkiuoju šrapneliniu bei palengvintu, bet greitašaudžiu zenitiniu pabūklu į tolstančius du siluetus su kairės kojos šarvo dalimi ant pečių! „Riebokšlis. Riebokšlis. Riebokšlis“ – mintis gal ir nebuvo aiškiai suformuluota, bet reiškė daug. Kojos spyris suvilgė batus neaiškiu skysčiu, kuris tekėjo kaip vanduo bet skonis buvo kaip dviejų centų monetų.Knysliukui net iškrito AK–B52. Buvo bumpin bumpin, tada Mikė jam padarė pumpin pumpin. O Megan nebuvo.

– Kur tuu? – sukaukė Knysliukas.

– Kur tuu? – atsakė jam skardos lakštai.

– Tuu uuu. – inkštė kiaulaitė.

– Tttu tttu. – sutratėjo besiartindami lakštai.

– Megan, brangioji, pabučiuok Knysliuką, – paprašė Mikė.

– OK, – tarė Megan, ir pasilenkė prie mažojo, o jos papai ėmė lįsti lauk iš aptemptos palaidinės. Knysliukui, aišku, tik to ir tereikėjo – nieko nelaukęs čiupt už vieno, čiupt už kito ir štai Megan obuoliai jau šnipuotasnukio kanopose begulą! Mikė iš džiaugsmo ėmė šokinėti ant naujai nupyzdintų Transformerių lakštų. Megan raudonavo, bet nieko nesakė, ne tas momentas. Transformeriai buvo prisakę išaiškinti vagis, kad ir kiek tai kainuotų. „Kad ir Knysliuko šnipas tarp kojų atsidurtų, Megan, tu privalai demaskuoti vagis!“, taip buvo įsakę Transformeriai.

Pridavę porą tonų skardos Mikė ir Knyslis gavo nemažai litų, kuriuos tuoj pat išleido ant bichlos ir pichlos. Nors Megan gerai nesuprato Knysliuko postringavimų apie kapitalizmo įtaką varotojiškai visuomenei, vien dėl vartojamų įmantrių žodžių ji patikėjo jo argumentais ir nusprendė, kad vogti iš Transformerių yra moralu. O Mikė tuo metu sėdėjo netoliese ir rūkė savo paskutinę cigaretę. Jis bandė nuspręsti, ar yra įmanoma, kad Transformeriai rūkytų ir kokios tuomet būtų jų cigaretės.

Knysliuko kanopos aštriai įsirėžė papuosna. Megan šypsojosi. Mikė šokinėjo. Knysliuko kanopos papuose. Megan šokinėjo. Mikė šypsojosi. Megan kanopos šypsojosi. Knysliukas šokinėjo. Mikė papuose. „Tai niekada nesibaigs“, – pasipurtė Mikė, ir pabudo iš sapno. „BLIAAATI“,- Mikei galva plyšta iki užpakalio. „Kas vyksta? Kur esu? Ką geriau?“ Blet pasaulis vis dar sukasi susitraukęs į tašką prieš Mikės juodą nosį. Po mažu rūkas nubėga nuo paraudusiu akių. Mikė sėdi , įsiklausydamas i tylu cypimą , skambanti kažkur giliai galvoje… „Kodėl, nenumiriau vakar“, galvoja Mikė, bando stotis ir susirast savo kelnes, nes tik dabar pastebi kad yra visai nuogas. „Bleeet kas gi čia atsitiko? – ši mintis labiausiai taršė pjuvenas Mikės makaulėje. Žiaurios tepalo dėmės ant Mikės snukio kiek sugrąžino jam atmintį. Mikė n–tąjį sykį varto ,,Žmones“. Paskutiniuose puslapiuose tarp žvaigždžių ir vėl neradęs savęs su Knysliuku, nuliūsta.

– Paršiuk, paršiuk, būk geras, paduok atsigerti, – kęsdamas smarkų pachmielinį galvos skausmą tarė Mikė.

– Aha, dabar jau paršiuk, geras, o vakar tai „Skylė ružava“!

– Karoče, yra du variantai, arba pyzdini mineralinio arba aš papisiu tave. Vėl.

Knysliukas išėjo mineralinio pirkt. O naktis tamsi, pūga besiaučianti, takai nevalyti, net Paksas savo rinkimų būstinės šviesą užgesinęs, planų nebekuria. Šiaip ne taip nusigavo iki spaudos kiosko:

– Man to, vandens, nu, su burbuliukas.

Stora pardavėja klausia:

– Fsio?

– Nu jo jo, duok greičiau, žiurke stora.

– Bet jūms yky lypdcukas lyka pet lytasaf. Ar njeako daugjau nipyrksytia?

Ir tada Knysliukas mirė.

– Pabaiga –

Kaip visada kviečiame rašyti sekančią pasaką.