Jei sudėčiau visas rykštes, luptas redaktoriaus už tai, kad nedirbu vasarą pagal sutartį ir nerašau albumų apžvalgų, turbūt galėčiau pastatyti nemažą jurtą. Be abejo, vasara neapsiėjo be muzikos ir jos klausymo, taigi norėčiau prisiminti pastarųjų mėnesių išleistus albumus, kurie palenkė mano širdį į savą pusę ir iš kurių galbūt ne visų klausytojų / skaitytojų ausis / akis pasiekė, tačiau turėtų būti bent kartą išgirsti.
10 albumų, įstrigusių ir besilaikančių greta mano grotuvuose. Eiliškumas atsitiktinis.
1. Henry Saiz. Balance 019.
Darbingą vasaros penktadienį pamirštas ausinukas ilgame kelyje nuvedė radijos link. Lorano Vaitkaus transliuojama laida supažindino su naujausiu Balance serijos autoriaus darbu, nuostabiu progressive – tech – electro – house mišiniu, lydėjusiu kelis mėnesius tolyn. Kompiliacija kupina Henry Saiz kompozicijų, remiksų, kartu sujungtais su kitų prodiuserių naujausiomis kompozicijomis. Iš jų – didžiausia iškrovą teikia Ricardo Tobar Together. Nesu didelis subalansuotų leidinių gerbėjas, tačiau ši dviguba plokštė nustebino nuo pradžios, iki pabaigos – viso beveik trys valandos šiuolaikinės, universalios ir baisiai gražios šokių muzikos.
2. Arnaud Rebotini. Someone Gave Me Religion.
Vintažinių sintezatorių fetišistas išleido antrąjį albumą, kuriame demonstruoja savo melancholinį 80s pumpuojantį electro. Mano simpatijas šis Black Strobe narys pelnė su savo debiutiniu albumu Music Components. Šis albumas kiek silpnesnis, tačiau priturtintas šiltesnių ir romantiškesnių spalvų. Nuoširdžiai džiaugiuosi, jog Prancūzijoje yra tokių melancholiškų dantų grežėjų.
3. Deadbeat. Drawn and Quartered.
Jau antrą vasarą iš eilės Scot Monteith tampa brėkštančių rytų kompozitoriumi. Pernai jo sumiksuotas Radio Rothko nebuvo paleistas iš ausiračio visą vasarą, šiais metais kanadietis grįžta su labai originaliu 5 kompozicijų asmeniniu darbu, lengvai hipnotizuojančiu ir ramiu šokių albumu. Tai vienas iš pavyzdžių, kad Rhythm and Sound kultą tęsti galima.
4. Jackmaster. Fabric live 57.
Madingiausių įrašų fabrikas išleido muzikinę kompiliaciją, kurios gamybos vadovu leido pabūti Jackmaster. Jis nuėjo į rūsį, pasiėmė senas dulkėtas plokšteles, bet grįžtant namo, pasiėmė siuntą ir naujų vinilų. Kambary suskambo telefonas, nes skambino mama ir iš rankų iškrito maišas, dežė ir siuntinio pakuotė. Viskas suplyšo ir sukrito į bendrą krūvą. Tai vat tokia ir kompiliacija – nuo originalių chicago house, detroit techno, acid, disco iki UK garage, dubstep ir visokių abstrakčių šakar makar. Nors Goldie jau išleido Fabric live 58, šis albumas užsiliko labiau, nes tai – nepaprastai nuotaikingas, energingas, originalus ir jack‘inantis darbas.
5. Marsen Jules. Nostalgia.
Po keturių metų pertraukos šis ambiento instrumentalistas vėl smeigia tiesiai į širdį savo santūrumo žeberklu. Prisipažinsiu, kad pastaruoju metu esu nusivylęs drone muzikos paieškomis, taigi šio muzikinio šviesulio sugrįžimas į sceną daugiau negu pradžiugino. Šiame albume, kaip ir įprasta Marsen Juhls kūryboje, apstu gležnų sluoksninių aidinčių melodijų, apsuptų vargoniniais, beveik dub’iniais bosais. Tai muzika, gaivinusi ausis nuo festivalinių tarškalų ar miesto purvo triukšmo.
6. Processory. Change is gradual.
Kuo ilgiau svarstau apie gretimą Jori Hulkkonen projektą, tuo manau, jog jei Brian Ferry kurtų muziką nuo dabar, ji būtų štai tokia. Net 18 naujų kompozicijų skęstančių romantiškame Jerry Vauri balse, apipintų skandinaviška elektronika. Viskas sugrūsta į synth-pop, house, electro rėmus ir pavadinta tolygiai kintančiais pokyčiais (nors tai man visiškas klasikinis ir žavus Jori skambesys).
7. Washed Out. Within or without.
Nebuvau susipažinęs su Ernest Greene muzika. Bet jei yra meilė iš pirmo akordo, tai ji įvyko. Šis albumas tapo saldžiausias šiltų vakarų prieskonis, maskatuojant kojas balkone ir mintis merkiant vyne. Jei būtų renkamas lietaus himnas, balsuočiau už Far Away. Kaip ir išduoda viršelis, ši muzika apie meilę, tik per synth-pop, downtempo, chillwave salotomis su indie padažu. Ką tik išgirsta, tačiau jau tampanti klasika.
8. Jeff Mills. 2087.
Detroit techno mokslininkas, nepaisant savo amžiaus, pastaruoju metu yra ypač aktyvus. Balandį buvo tęsiama jo Sleeper Wakes saga su The Power albumu, kurioje atlikėjas per savo garsinę kūrybą tyrinėja laiką ir jo nebuvimą kosmose. Tai pakankamai šizofreniškas ir novatoriškas požiūris į muzikos leidimą, stilistiką, albumų sąsają. Įkvėptas 1966 metų filmo Cyborg: 2087, vasaros pradžioje išleido albumą 2087 (jau ne pirmas kartas taip – yra sukūręs Three Ages, įkvėptas to paties pavadinimo Buster Keaton filmo) ir jau spalį išleis trečią (!) albumą šiais metais –Fantastic Voyage, inspiruotos dar vienos sci-fi nuotykių dramos. 2087 – tai įprastinės Mills‘inės nuotaikos tranzuojantis kūrinys su lengvu kapočiumi.
9. Sølyst. Sølyst.
Prieš porą savaičių Kreidler būgninkas išleido savo debiutinį albumą, kurio stilistiką pats apibrėžia kaip Tribal Dub Krautrock. Aš apibrėžčiau kaip Froido downtempo. Kapitalios disharmonijos melodijos paguldo į odinę kušetę priešais psichoterapiaurą, kuomet nagrinėji klausimą „kodėl aš čia(?).“. Nepriskirčiau prie psichodelinės muzikos, tačiau jos klausant esu numedituotas į galutinę jūrų marių stotelę, kur tranzuojančios mintys sklando lyg kirai ant perkėlos. Nykščiai aušktyn be marškinėlių.
10. Austra. Feel it break.
New wave, synthpop, art-pop ir kone disco savo prigimtyje. Bet tai ne šokių muzika. Nepaprastai teatrališkas albumas, su lengvai liūdnais Katie Stelmanis vokalais. Melodramatiškuosius kanadiečius daugelis lygina su Ladytron, Kate Bush, Fever Ray ar The Knife ir žada puikią ateitį. Man tikrai labai įdomu, ką jie sugebės ateity. Tai gražiausia, kas gali nutikti ausims vasarą.
Viršelinė nuotrauka: Šilingaitės, e-foto.lt archyvas.
Ir kaip aš taip pamiršau rebotinį. Labai gerai.
Washed Out ir Austra nuostabūs