OFF Festival 2015

2015-08-17        

Nuvažiuoti į OFF festivalį Katovicuose visų pirma patraukė gražūs kolegų atsiliepimai ir itin plataus diapazono muzikinė programa. Trijų dienų laikotarpyje išsidėstę atlikėjai apėmė muzikinį spektrą nuo be galo šviesių tuvių folkerių Huun-Huur-Tu iki vietinės scenos brutal-death legendų Decapitated ir tamsiosios Sunn O))) amplifyerių kompozicijos. Pasirodė ypač įdomu, kad line-up‘e išvydau tokių grupių, kurių muzikos pastaruoju metu buvau perklausęs daug, tačiau jokiu būdu nebūčiau drįsęs tikėtis išvysti taip arti Lietuvos – purvinasis amerikiečių brass band’as The Budos Band (deja neatvykęs) ir legendinis Sun Ra vaiduoklio orkestras Sun Ra Arkestra pakliūna į šią kategoriją. Galiu jau dabar nedvejodamas pasakyti, kad kitamet ir vėl apsilankysiu OFF, o priežastys tam įvairios.

Kartais sunku įvertinti kaip daug lemia geri organizacijos sugebėjimai, kol neatsiduri šiuo atžvilgiu kone idealiame renginyje. Prieš kiek daugiau nei mėnesį teko lankytis masyviame elektroninės muzikos festivalyje Maskvoje – OUTLINE festival – iš kurio parsivežiau begalę nusivylimo dėl kvailokai sudėlioto line-up’o. Krūva kokybiškų pasirodymų, kuriuos visus pamatyti spėtų nebent Kenijos bėgikų rinktinė. Katovicuose nebuvo ničnieko panašaus: keturios scenos buvo išskirstytos poromis kelių minučių atstumu viena nuo kitos, vienu metu buvo grojama tik dvejose, o pasirodymai vėluodavo ne daugiau penkių minučių. Viena vertus, turiu pripažinti, kad reiveriui ten nebūtų ką veikti – pasiklysti OFF galėjai nebent nuostabiuose muzikiniuose pasirodymuose arba savo galvoje jų metu. Galbūt dėl nevykusių praeities pasirinkimų, o galbūt dėl mūsų vietinio festivalinio peizažo ypatybių man buvo be galo žavu atsidurti aplinkoje, kur vieninteliu panteono nariu tapo Muzika, o šlovę jai kėlė nepriekaištingas įgarsinimas visose keturiose scenose ir kuratoriai, kurie, atrodo, taikė tiesiai man į širdį, bet neliūdėjo niekas.

Pirmą dieną pradėjome su Songhoy Blues iš Malio. Jaunesnieji dykumos blues-rockerių Tinariwen broliai iškart užkabino savo atsipalaidavimu ir scenos kontrole, bei hipnotizuojančiais afro-beatais, kurie pradžioj šiek tiek blaškė betoninį kūną, bet ilgainiui įvarė į džiugų pavakarės tranzą, trikdomą nebent nuobodoko blues-rock’o intarpų. Pastaruosius buvau priverstas atleisti ilgai išsilaikiusios šypsenos ir sekančio pasirodymo dėka. Jau ėjau Mick Harvey koncerto link, kuomet akis užkliuvo už mažytės scenos, atsiradusios prie pagrindinio įėjimo. Ten stovinčios tamsios figūros purškė sintezatorinį noizą ir masino prieiti arčiau. Introdukciją darantys Ho99o9 (Horror) tapo didžiausiu festivalio atradimu. Juodaodžiai vyrai atrodė kaip amerikietiško Takashi Miike filmo personažai – agresijos pritvinkę pamaivos. Riebūs dredai, scenos šviesose blizgantis six pack’as, plėšyta džinsinė liemenė ir baltai-juodas afro primygtinai liepė sviesti apmąstymus lauk ir lįst į tuojau užsiliepsnojusio moshpito gelmę. Ho99o9 grojo kažką tarp Death Grips stiliaus hip-hop’o, metalcoro ir hardcore punk – net sugrojo po Black Flag bei Bad Brains koverį ir pagaliau palengvino ilgai graužusią mintį, kad nei vienų nei kitų niekad neteks pamatyti. Pasirodymas pareikalavo daug jėgų, bet atlikėjai vargo kartu su visais: vienu metu pagyręs publikos „judesius“ muzikinis agresorius šoko į minią ir suveikė kaip laikrodinė bomba. Man iki šios dienos keista, kaip šį momentą išgyveno kokių dvejų metukų vaikis, netoliese dangui grūmojantis kumščiu motinos glėby.

Nusikalęs, bet patenkintas nuėjau mestelti ausies Mick Harvey, grojančio legendinio Serge Gainsbourg dainas, pusėn. Deja išlįsti iš kątik patirto gaivalo nepavyko: dramatiškai siūbuojančios sukneliuotos panelės ir lyg kątik iš nenusisekusio verslo susitikimo išlindęs Mick Harvey atrodė pernelyg pretenzingai ir pavargusiai. Visai gali būti, kad tai buvo nuostabus pasirodymas labai man nepalankiu metu. Išties, Ho99o9 iškrova buvo tokia didelė, kad nustojau tikėtis būti nustebintas. Be reikalo.

Kiek vėliau ant scenos žengę Sunn O))) pateisino visus lūkesčius su kaupu. Trys juodos figūros, stovinčios tirštuose dūmuose masyvių gitaros kubų apsupty judėjo lėtais, sunkiais žingsniais, o jų garsas kaskart apimdavo visa kūną, suvirpindamas net tuos vidaus organus, kurių iki tol nežinojau turįs. Pasirodymui užliūliavus monolitiniais iki begalybės ištemptais dronais ant scenos pasirodė vyr. kultistas Attila Csihar, tam tikram visuomenės kontingentui galbūt žinomas, kaip legendinių norvegų Mayhem vokalistas. Nors Attilos balsas visuomet buvo vienas keisčiausių juodmetalio pasaulyje, negalėjau patikėti koks tikslus ir atidirbtas jo sugebėjimas jį valdyti. Subtiliausios balso konversijos iš požeminio gaudesio į stingdantį klyksmą, growl’ą ir dar daug įvairiausių formų egzistavo pilnavertiškoj sintezėj su gitarine visuma ir tik papildė ritualą naratyvu. Girdėjau atsiliepimų, kad Sunn O))), o ypač Attilos veidrodinio Nukryžiuotojo kostiumas, dvelkė brangiu kiču, tačiau pats kiekvieną sekundę pilnai tikėjau ta magija, kuri supo tiek mane, tiek, atrodo, ir daugelį klausytojų.

Nors ir bjauriai skaudančia nugara, jaučiau poreikį eiti toliau, ir ilgainiui patraukiau į pagrindinę sceną, kurioje turėjo pasirodyti The Residents. Atėjau jau į pasirodymo pabaigą, tačiau netrukau suprasti, kad rezidentų man tądien nereikėjo, o ko gero nebūtų prireikę ir kitą dieną. Iš pirmo žvilgsnio akį traukiantis psichozės šachmatų lentoje įvaizdis greitai pabodo, o muzikos po juo slėpėsi ne fontanai. Biso nelaukiau.

Šeštadienį po maudynių betono tvenkinyje ir bendros lodorystės atkeliavęs į koncertų teritoriją vakarą pradėjau nuo Huun-Huur-Tu. Keturi kaimo senoliai grojo labai šviesų folką su puikiu gerkliniu dainavimu, pertraukų metu papasakodavo pasakaičių apie jaunikaitį, kuris, nelaimingos meilės vedinas išėjo medžioti lokių ir barsukų, bei dainavo dainas kalnų dvasioms – pozityvumas liejosi per kraštus. Po jų kitoje palapinėje pasirodė Sun Kil Moon, kurie man asmeniškai pasirodė intensyviai nepažinūs. Beliko laukti.

Kiek pailsėjus ant Forest scenos – keista – bet vis dar grakščiai sugebėjo užlipti 91-nerių metų Marshall Allen’as ir legendiniai Sun Ra Arkestra. Turiu pripažinti, kad džiazą aš suprantu padrikokai ir, ko gero, primityvokai, tačiau iš šio tarpgalaktinio karavano jaučiausi gavęs labai daug – giliai pasąmoningo susigrojimo sluoksniuose gimstantį grūvą, įkvepiančius sentimentus apie tikrąją žmonių tėvynę kosmoso utopijoje, o svarbiausia, visą plotą šiltu burbulu apgulusią empatiją, kuri leido šypsotis ir mėgautis kitų šypsenomis.

Ant tos pačios scenos vėliau pasirodę Xiu Xiu grojo Twin Peaks garso takelį. Iš pradžių buvau bepatikįs, kad jiems pavyks nuvyti šalin instinktyvią mano jiem jaučiamą antipatiją, tačiau deja tai neįvyko – galbūt dėl originalaus garso takelio stiprumo kūriniai skambėjo nenatūraliai, pritemptai ir šiek tiek isteriškai. Po jų nutariau ramiai palaukti Experimental scenoje grosiančio Etiopijos pianisto Hailu Mergia.

Nostalgiją keliantis Ionicos garsas iškart pritraukė prie pat scenos, ant kurios solidžiai atrodantis ir santūriai šiltas Hailu Mergia sėdėjo kartu su dviem lenkų muzikantais – būgnininku ir kontrabosistu. Paskutiniame scenos koncerte nebuvo ypatingai daug žmonių, bet iš jų atsako Etiopijos džiazo muzikai atrodė, kad palapinė prigrūsta iki kraštų. Dėkojau aplinkybėms, kad atsirado vietos plačiai judėti, nes jos prireikė kaip per jokį kitą pasirodymą. Po truputėlį įsivažiuojančios kompozicijos kaskart vedė į meistriškai sukontroliuotą ir tirštą kaip medus chaosą, o rankos bėgo paskui kojas į gyvybe trykštantį siautulį. Po pasirodymo su dviem pakartojimais (kurių neužteko) varvėjau kaip saunoje.

Paskutinė diena žadėjo būti ne ką silpnesnė ir prasidėjo ji nuo lenkų deatherių Decapitated, kuriuos labai būčiau norėjęs pamatyti prieš daugelį metų. Nepaisant to, kad susirinkusi publika neatrodė labai trū, lenkai tautiečiams duoklę atidavė ir aš bent trumpam pasijaučiau grįžęs namo į brutalių rifų rūmus, kuriuose viskas paprasta ir aišku – tereikia pasiduoti transliuojamai agresijai. Tai suprato net dvi pensijinio amžiaus bobutės, kurios pirmoje eilėje krypavo metalo ritmu ir sugniaužtais delnais sveikino grupę viso pasirodymo metu. Gal tai buvo jų mamos, kas ten žino.

Sekantys mano planuose buvo buvo legendinis Arto Lindsay su savo grupe ir tai ko gero tapo žaismingiausiu festivalio pasirodymu. Žebenkštūnas Arto gyvame pasirodyme tryško labai savotišku humoro jausmu, kuris bent man įrašuose nepersidavė. Tai nuspalvino koncertą visai kitomis spalvomis, nei aš tikėjausi. Iš esmės pozityvioms, lengvoms emocijoms du būgnininkai ir mano asmeninio „geriausio festivalio bosinės gitaros meistro“ titulo nugalėtojas Melvin Gibbs‘as suteikė sunkumo ir purvo, kuris vertė kitu kampu pažiūrėti į anti-akademišką Arto gitaros grojimą ir švelnius vokalo tonus. Plius vienas perlas į krūvą, kuri iki vakaro galo žadėjo pasipildyti dar bent pora.

Niekad nebuvau itin didelis Patti Smith fanas, tačiau jos Horses albumo koncertai susilaukė labai gerų atsiliepimų, taigi nutariau pastoviniuoti aplink didžiulę minią, susirinkusią prie pagrindinės scenos. Nenusivyliau – retai kada muzikantas sugeba taip nuoširdžiai ir iki galo išjausti kiekvieną emociją. Patti Smith glostė ir graudino, rėkė raganos balsu ir pasiuntė pasaulio blogį į visus pragaro kampus. Vietomis buvo lengvai komiška, tačiau galų gale su paskutine „visiems jums“ nuplėšta gitaros styga pasibaigęs pasirodymas suteikė jėgų sugriauti pasaulį ir atstatyti jį iš naujo pagal geresnius brėžinius.

Po jos groję Iceage deja nebuvo Nick Cave‘as ir jo Birthday Party, tačiau tai ne bėda, mat netrukus ant scenos lipo Run The Jewels, kuriuos sekmadienį norėjau pamatyti labiausiai jau vien dėl to, kad tai turėjo dar praplatinti festivalyje patirtą muzikinę paletę, tačiau ir dėl to, kad niekad neteko lankytis tikrai mėgiamos ir tikrai didelio kalibro hip-hop‘o grupės koncerte, taigi buvo labai smalsu, ką iš jų gausiu. RTJ pasirodymas man buvo geriausias žanro jėgos įrodymas: Killer Mike‘o pietietiškas repas ir El-P bytai skambėjo sunkiai ir agresyviai, o jų pyktis trypė socialinę neteisybę su pasimėgavimu. Publika šįkart žinojo bene visų dainų žodžius ir nevengė pabackinti. Tai įkūnijo ko gero svarbiausią koncerto aspektą – vienybės jausmą tarp atlikėjų ir tarp publikos. Užbaigti festivalį iš pirštų sulankstytu pistoletu grasinant auksinį lenciūgą gniaužančiam kumščiui atrodė teisingiausia.

Po savaitės galiu pasakyti, kad jausmai OFF‘ui išliko tik patys geriausi ir visi smulkūs minusai (kempingas plynam lauke prie +35 laipsnių, buteliai tik be kamštelių ir t.t.) absoliučiai nublanko. Tiek daug malonių žmonių ir tiek mažai streso jau senai neteko patirti jokiame festivalyje. Visa esybe jaučiausi esąs tarp tų, kurie atvyko pasiduoti muzikai. Jiems tai pavyko. Manau pradėsiu peticiją už ATR atkūrimą – geriau vėliau negu niekada.

Tekstas: Tadas Švenčionis
Foto: Eglė Naujokaitytė

Bangos Koncertai Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.