Prisimenu, būdamas paaugliu per žinias vis išgirsdavau tą vardą O.J. Simpson. Iš pradžių maniau, kad čia kažkoks amerikiečių bajeris, nužengęs iš to legendinio serialo. Bet paskui supratau, kad čia kažkoks tūžmingas amerikietiškojo futbolo žaidėjas, kuris nesuvaldė rankų ir nervų, todėl nušovė savo žmoną. Big deal. Kam tiek kipišo?
Tai štai – sukišus beveik aštuonias valandas į dokumentinį filmą O.J.: Made in America pasidaro aišku, kame kampas. Režisierius Ezra Edelman tarsi akrobatas žonglierius, stovėdamas ant ryškios ir tikrai simpatiškos O.J. Simpson asmenybės istorijos virvės sugeba tuo pat metu žongliruoti rasizmo antroje XX a. pusės Amerikoje tema.
Genialiai sudėliotas pasakojimas, kuris apskritai kažkuriuo metu pradeda atrodyti kaip išgalvotas. Ta virvė, ant kurios stovi režisierius – istorija apie sėkmingą sportininką, charizmatišką ir svetingą žmogų, kuris po savo paviršiumi slėpė totalų sociopatą. O žongliruoja filmo kūrėjas idėja, kaip žmogus, niekada nesitapatinęs su afroamerikiečiais ir nepalaikęs jų kovos, tapo tos kovos smaigaliu. Kaip privedus tam tikrą visuomenės grupę prie ribos, lazda kerta kitu galu ir galiausiai visi lieka prie suskilusios geldos, nes atskirtis ir nesupratimas tik pagilėja. Business as usual.
Visiems Amerikos mylėtojams rekomenduoju paaukoti trečdalį paros šitam filmui. Įspėjimas: gali turėti trilerio ir teismo dramos pėdsakų.
P.S.
