Nesenstantys Yello

2009-12-22

Touch_Yello

2 mėnesius mėgaujamės Yello albumu Touch Yello. Nieko jums nesakėm, nes manėm, jog ir taip žinot. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau tenka sutikti žmones atsakančius: „ne, negirdėjau“.


Šiemet sukanka 30 metų kaip šveicarai v dele. Pasiklausai naujausią jų albumą ir priešpaskutinį darbą The Eye [2003] norisi greičiau pamiršti. Abu albumai skiriasi, tačiau jei nagrinėtume bendrą dueto skambesį – tai jis visada buvo toks pat. Tai ir yra dueto paradoksas (be to, kad Borisas ir milijonierius Dieteris, atrodytų, nesensta, lyg būtų naudoję kokį eleksyrą).

Touch_Yello_disc


Touch Yello atstovauja visus firminius dueto triukus: žemas Dieterio vokalas, duetui būdingas saksofonų ir gitarų tembras, plius skoningai užteptas elektronikos sluoksnis.


Bet šalia viso to Yello bando vystytis ir inkorporuoja naujus elementus. Kviestinė vokalistė – ne naujiena, nes Stinos Nordenstam vokalas To The Sea jau seniai pasiteisino. Bet mums labiau prie širdies ne keturiuose kūriniuose dainuojanti saldžiabalsė Heidi Happy, o trimitininkas Till Brönner, kuris prisidėjo taip pat prie 4 gabalų. Be to, gaila, kad Dieverio vokalas girdimas tik penkiose dainose. Jis, matyt, vadovaujasi taisykle less is more. O štai Borisui Blankui dainuoti (ką jis padarė net trijuose gabaluose) nereikia, užtenka būti prodiuseriu.


Taip pat yra netikėtų momentų. Pavyzdžiui, pritarkit, kad po pusės minutės boso linijos kruopščiai augintos įtampos norisi gauti bent minimalų sprogimą, o ne bliamba… Leonard Cohen-style chill out maišytas su džeimsbondiškomis temomis, atsiprašant.


Nors, apsitrynus su netikėtumais muzika skamba dar skaniau, dėl įvairovės. Ir tas kokybės, prabangos ir preciziškumo dvelksmas neapleidžia. Net nepaisant to, kad antra albumo pusė – silpnesnė, esam įsitikinę, kad Yello muzika prabangių automobilių gamintojų ir garso salonų darbuotojų ir toliau bus naudojama aparatūrai tikrinti.


Tavo žodis: