Mini interviu su Vilkduja

2010-07-26      1 KOMENTARAS  

Foto: Benius Bučelis

Vilkduja – unikali „grupė“, vieninteliai lietuviai grosiantys Drop Dead festivalyje ir, ko gero, vieni iš tų nedaugelio Lietuvos atstovų, galinčių sudominti užsienio rinką (nors neaišku, ar patys to norėtų). Projekto siela ir vadas – Povilas Vaitkevičius. Vilkdujos tekstų, muzikos, vaizdų ir miražų idėjos jam gimsta įvairiomis Prieblandos progomis. Raganišką studijinių įrašų energiją scenoje perteikti jam padeda pakviesti draugai, kurie tuo pačiu įneša kai ką savo.

Povilas (dar žinomas kaip PoPo) žodžio kišenėje neieško, jam patinka susikaupti ties kalba, kaip alcheminiu įrankiu, idant pateiktų ją kvepiančią sakais. Užuoskite.


[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Vilkduja_-_Demonai_dovanos_antrukart.mp3]

Vilkduja „Demonai ir dovanos antrukart“


Suru.lt įdomus tavo požiūris į muziką. Pakomentuok lietuvišką muzikos sceną (tiek populiariąją, tiek alternatyviąją) keliais sakiniai. Kur link, tavo nuomone, jai reikėtų judėt norint sulakti dėmesio ir iš užsienio?

Jeigu kalbėtume apie muziką apskritai, tai bijau, jog svarstymai šia tema gali išsiplėsti iki begalybės, kaip iš esmės ir yra. (Ne)banalu – nuolat kintantis entuziazmas josios atžvilgiu, atradimai ir praradimai, štiliai ir audros, etc. Svarbiausia, jog viena ar kita „muzika“ būtų nepraradusi ryšio su atavistine magija, turėtų sugebėjimų keisti tikrovę. Tai neprivalo  sietis su konkrečiais muzikiniais stiliais ar panašiai, kadangi jei ryšys yra, jam nelabai svarbu, kokioje estetinėje terpėje išryškėja jo kontūrai. Lietuviškos muzikos sceną komentuoti ir lengva ir sunku. Leiskite pasirodyti, pasakant, didžioji josios dalis man nekelia jokių teigiamų jausmų. Čia žiūrint bendrai, kadangi vadinamąjam „ovegrounde“ (nors pastaruoju momentu pats sau nebeskirstau į tokias sąvokas kaip undergroundasovergroundas, idant nejaučiu poreikio) toji dalis būtų bemaž visaapimanti. Nematau ryškesnio plykstelėjimo, dieviškos isterijos, padangių erotikos, – ko tiktai nori – tik to erzacus, nereprezentuojančius net pačių savęs, net neįtariančius apie mano minėtąjį atavizmą, alcheminę muzikos gebą. O kurlink judėti, nežinau, kartais atrodo jog gali daryti ką tik nori, o tasai užsienis tiek prisivalgęs stambių gabalų, jog nepastebi subtilybių. Pagaliau, tai bendražmogiška – iš minios visada tik (žymiai) mažesnioji dalis atsisuka į horizontą.


Koks Vilkdujos vaidmuo ir kaip vertini jos „svorį“ Lietuvos muzikos scenoje?

Matai, neįprasminu Vilkdujos, kaip „vaidmens Lietuvos muzikos scenoje“. Nors iš tikro tai, kaip egzistuojantis projektas, užima tam tikrą nišą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Paradoksas, tačiau tai ir suteikia žavumo. Vilkduja groja, yra tie, kas ją klauso – ir man tai patinka. Kiek V. „sveria“, palyginus su kitais, tai jau priklauso nuo požiūrio taško, tačiau teisybės dėlei turiu pasakyti, jog laikau šį projektą geresniu už kai kuriuos. Jeigu manyčiau kitaip, argi tai nereikštų, jog netikiu tuo, ką darau?


Kaip manai, jei Vilkdujos veikla galėtų užtikrinti finansinę nepriklausomybę ar tai atsispindėtų muzikos kokybėje? Ar kūrimas netaptų rutina?

Visų pirma, man tai būtų mažų mažiausiai keista, o antra, įtariu, kad tai galėtų palikti šiokį tokį atspaudą muzikoje, nors velniažin, kaip ten būtų, jeigu… Paprastai kalbant, atrodytų, nuostabu, kai tavo mėgiamas užsiėmimas dar suteikia tau pelno, bet tame slypi pavojus, jog viskas taps pernelyg komfortabilu ir tie transcendetiniai iššūkiai, glaudžiai susipynę su muzikos išpildymu, bus užgožti. Pats kūrimas ir be visų finansinių klausimų kartais atrodo tampąs rutina, o tokiu momentu belieka tik stabtelti.


Ar serialas Twin Peaks smarkiai traumavo Vilkdujos pasąmonę?

O kodėl būtent Twin Peaks čia minimas? Lyg be jo nebūtų kam jos traumuoti, deformuoti, keisti ir daryti iš jos bybyžin ką. Sąmonė, jos visi lygmenys su visom nesąmonėm rieda kartu su Vilkduja, kliūva, stumia į priekį, daro klaidas beigi atradimus ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliau.


Pirmas Vilkdujos albumas vadinosi „Vakar duona“ [2008], 2009-ais sekė split‘as Dabartis, o šiemet turime Nežinau. Ar ši praeities-dabarties-ateities seka sąmoninga?

Rūpke! Nepastebėjau šito, iki kol neperskaičiau Tavojo klausimo, liuks… Aišku tas žodelytis „nežinau“ gali būti siejamas ne vien su ateitimi, bet turiu pripažinti, jog šiame atvejyje jis gan darniai užima savo vietą. Čia panėšu į atvejį, kada dalykas, paleistas į pasaulį, po kurio laiko sugrįžta nešinas įspūdžiais, kurių pats nesitikėjai, jį paleisdamas. Arba nepastebėjai, žvelgdamas iš pernelyg arti. Vėlgi paradoksas, kuris veikia kaip varomoji jėga, kadangi nuostaba – tyriausias pasaulio patyrimas. Pačiam atrodė, jog kiekvienas leidinys reprezetuoja tam tikrą laiko bei erdvės sankaupą, išdistiliuotą muzikoje, dabar (vėl) regiu, jog tai turi tendenciją vystytis dar plačiau. Malonu.



Kodėl Vytautas atsiskyrė nuo Vilkdujos, kam jam reikalingas Obšrr, o Povilui – Oorchach? Ar šiam faktui turėjo įtakos Dieter Bohlen ir Thomas Anders (Modern Talking narių) sprendimas 1987-ais metais pradėti solo karjeras?

Vytautas niekur neatsiskyrė, tiesiog dėl įvairių priežasčių negalėjo padėti pagroti tuos kelis kartus, kas visiškai nereiškia jokios tendencijos ar ko kito. Vilkdujos live pasirodymuose man talkina mano draugai ir vienu momentu jie gali, kitu ne, tokia paprasta schema. Aišku, reikia pripažinti jog per tam tikrą laiką susikristalizavo ganėtinai konkretus line-up’as, betgi tai natūralu. Obšrr yra Vytauto asmeninis projektas ir šis faktas klausimą „kam reikalingas Obšrr“ automatiškai padaro neveiksniu. Gilesnių peripetijų reikia teirautis paties autoriaus. Oorchach jokiu būdu nėra koks nors „Vilkdujos side-projektas“, tai yra tiesiog KITAS projektas, skirtas kitokioms plotmėms. O Modern Talking gali sukelti krizenimą, ypač stebint jos pagiriotam.



Ar gali (labai prašome tai padaryti) įvertinti Vakar duona ir Nežinau dešimtbalėje sistemoje ir akcentuoti jų panašumus ir skirtumus?

Be abejo, niekaip negaliu. Balais savo albumus vertina arba roko scenos veteranai arba pernelyg savimi patenkintieji. Be to, koks atskaitos taškas? Įrašo kokybė? Dainų „draivas“? Manęs toks savęs schematizavimas nedomina. Panašumus ir skirtumus girdi kiekvienas, turintis ausis, kiekvienam jie savotiški. Aišku, galiu pasakyti, jog Nežinau pačiam atrodo energingesnis negu Vakar duona, bet tik tiek.


Apie ką ir kokia kalba dainuojama kūrinyje Jelle kieri stjaa (Uruz)?

Dainos „temą“ kiekvienas gali sau susikonstruoti pats, kadangi „kalba“, skambanti šiame gabale, yra išgalvota, nerepetuota, ekstatiška. Kažkodėl daug kietų priebalsių iššoko pastarąją įrašinėjant, tai vėlgi galima sieti su atavizmais, gerkline kalba, gentiniais sąmonės klodais prasiskverbusia paviršiun. Konkrečią reikšmę čia turi vientelis žodis skliausteliuose – Uruz. Tai- viena iš 24-ių senojo Futharko runų, kurios grubi, tačiau vitališka jėga dera su šiuo kūriniu ir jį papildo.


Povilai, pats kuri artworką Vilkdujos albumams. Kiek vizualinė apipavidalinimo pusė yra tau svarbi ir ką norėtum perduoti Salvadorui Dali?

Na, kaip… Vakar duonoje dizainą kūrė Ugnius iš Dangaus, aš jam tik daviau savo piešinius, kurie nebuvo skirti konkrečiai albumo apipavidalinimui, tiesiog pasiknisęs savo krūvelėje išrinkau tuos, kurie man atrodė tinką. Dabarties kasetės viršelį visą kūrė Vytautas iš OBŠRR, tačiau aš, tik jį išvydęs, iškart „palaiminau“, kadangi ši kasetė yra specifinė ir tai atspindėjo būtent tą mintį, kuria vadovavomės, kurdami splitą. Paskutinio albumo dizainą dariau jau aš pats, tik tam pačiam Ugniui reikia padėkoti už idėją, jog Mėnulį reikia iškirsti popieriuje. Manau, save gerbiančiam/atsakingam už savo viziją projektui vizualinė pusė visad turi būti svarbi, kadangi ji nemaža dalimi reprezentuoja pačią muziką, dar prieš ją išgirstant. Priešingu atveju atlikėjas atrodo nelabai suvokiantis, ar išvis jam verta daryti tai, ką daro. Message turėtų pasijusti jau nuo slenksčio. O S. Dali… Nelabai randu sąsąjų, kodėl jis čia paminėtas. Jei tai apeliuoja į mano paties piešinius, tai „pakilusių į orą keistų objektų“ galima aptikti ne tik jo kūryboje. O kai ateina laikas išties ką nors perduoti, neretai sutrinki, kaip kad netikėtai užkluptas slapto noro išsipildymo.


Drop Dead festivalyje Vilkduja bus vienintelė grupė reprezentuojanti Lietuvą. Kaip jai dabar jaustis?

Kam? Vilkdujai ar Lietuvai ? Na, sakyti „reprezentuojanti“ gal būtų pernelyg drąsu, juolab, kad pats festivalis vyks Lietuvoj, tai atvykusieji galės norėdami susipažinti su vienais ar ktais dalykais (atmosfera, žmonėmis etc.) betarpiškai. Aišku, kol kas Vilkduja yra vienintelė lietuviška grupė festivalyje, matyt, organizatoriai nusprendė, jog tinkame Drop Dead kontekstan – tuo pačiu turint omeny, jog Vilkdujos muzika ne vienoje vietoje su tuo prasilenkia. Nekyla noras jaustis (arba apsišaukti) kaži kokiais ambasadoriais.


Ir kodėl, jofana, koncertų metu nebegrojate Dovanok man akivarus?

Lyg tai būtų vienintelis gabalas, vertas dėmesio ? Nenoriu nuvalkioti kūrinio, kas atsitinka, nuolat sutinkant su varnalėša limpančia „hito“ sąvoka. Jei gročiau jį kiekvienam koncerte, tai pavirstų „prašymo išpildymu“, o nebe dainos grojimu. Tame nėra nieko tikslingai priešiško „publikos norui“, tai yra pastangos savo poziciją išlaikyti grynesnę. Nors Vilkduja ir lipa ant scenos, ir leidžia albumus, idant KITI klausytų, vistik stengiamąsi išlaikyti tam tikrą distanciją, jog tai pernelyg neįtakotų vieno ar kito apsisprendimo. Tokiu būdu išsaugojamas atlikimo/kūrybos nuoširdumas, kuo, manau, ir pasidalinu su klausančiuoju.


Kaip Vilkduja žada pelnyti tarptautinį pripažinimą? Koks tolimesnis planas?

Matai, tai nėra siekiamybė, groju ne dėl to. (Dėl ko? Jeigu būtų lengva paaiškinti, tai iškart taptų nuobodu). Kas yra tas tartautinis pripažinimas, ypač toje kreivesnėje muzikoje? Ar daugumos sekimas labiau „nusimanančiųjų“ nurodytomis gairėmis, ar prisitaikymas prie įvairių formų angų ? Tokie tikslai yra (ne)sąmoningai eliminuojami iš tos erdvės, kurioje tarpsta Vilkduja. Be abejo, mielai išsileisčiau vinilą ar CD, jei kas pasiūlytų kur ne Lietuvoj, tačiau gaišti laiką įnirtingoms to paieškoms neypač traukia… Aišku, čia prisideda ir mano tinginystė. Nesu „nesuprasto kūrėjo“ idėjos propaguotojas, tokio, kuris kaupia kūrybą savo kompe/laikmenose ir sako, jog jam nereikia, kad kas klausytų (mano nuomone, tai slepia kaip tik atvirkštinį norą, padrikomis užuominomis stengiantis atkreipti į save dėmesį), tačiau juo labiau nesu ir už sistemingą savęs eskalavimą (super duper internetinis puslapis, fotogalerijos, kiekvieno pirstelėjimo aprašymas savo bio skiltyje  ypač, kai grupė nesena, – tai išvis bjauru. Tam tikra informacija turi būti, bet kai tuo pradedama piktnaudžiauti, iškart įtari, kad be viso šito „atlikėjas“ neturi daugiau ko pasakyti). Vilkdujos pozicija akivaizdi iki tokio lygio, kad net nežinau, kaip paaiškinti žodžiais. O planas, planas… Groti, nu!


Pabaigai, ar krikščionybė Lietuvoje yra okupacinė?

Kai pirmame atsakymo variante, skirtame tabloidui 370 (sugebėjusiam kiek padarkyti mano atsakymus), atsakiau: „kuo šis klausimas siejasi su Vilkduja?“, tu pavadinai tai diplomatišku išsisukimu ir papildei, jog daug kuo, pasaulėžiūra ir iš to išplaukiančiu požiūriu. Gerai, galiu šį tą atsakyti šia tema, tačiau vis viena nesuprantu, kaip šis klausimas siejasi su Vilkduja. Tikriausiai dėl terpės, kurioje malamės? Tikriausiai mano „pasaulėžiūrą“ galima būtų vadinti kūniškai-dvasine (arba atvirkščiai – dvasiškai-kūniška), ta prasme, aš atmetu kūno poreikių, jo tenkinimo, pojūčių etc. demonizavimą, nustūmimą į antrą planą. Juk tai teikia tiek išgyvenimų, tiek teigiamų, tiek neigiamų, kurie pagaliau sukrenta į dvasinę sferą, – o savo ruožtu josios gelminių procesų, lavos/debesų pulsacijų išrišti kūniškais perfrazavimais niekaip nesigauna. Spiritualizuotas kūniškumas… Gentinis jausmas, – kuomet aiškindamas pastarąjį tik dar labiau komplikuoji.

Kai arba vienas, arba kitas pradas pradeda užimti kito vietą, tai jau yra okupacija. Dialektinis materializmas yra siaubinga egzistencinė doktrina, tokia pat luošinanti, kaip ir hiperdavatkiškumas.


Bangos Interviu Sūru

One Reply to “Mini interviu su Vilkduja”

Leave a Comment

Your email address will not be published.