Mini interviu su Mindaugu Survila – filmo Sengirė režisieriumi (+ konkursas)

2018-03-27        

Dokumentiniai filmai? Tikrai? Lietuvių sukurti? Nepabijokime paspėlioti – greičiausiai bus apie tremtį, holokaustą arba mirusį poetą, kurio eilėraščiai nepadėjo sužavėti nė vienos mano amžiaus merginos (močiutės aišku gyrė).

Bet panašu, kad šitas filmas kitoks. Tie, kas matė filmą Stebuklų laukas, greičiausiai žino, kad iš Mindaugo Survilos galima tikėtis daug: nestandartinių vaizdų, garsų ir – kas bent jau man svarbiausia – neatsakyto klausimo nuotaikos.

Naujas Mindaugo filmas Sengirė startuoja Kino pavasario baigiamojoje dalyje (kovo 29 d.) ir bus rodomas dar kelias savaites.

Kas laukia žiūrovo? Kaip sako pats pavadinimas – pagrindinis filmo veikėjas – giria. Tiksliau – sengirė, kur žmogus dar nepadarė savo „tvarkos“.

 

Apie ką šis filmas, klausiame jo kūrėjo ir sielos – Mindaugo Survilos.
Režisieriui bene sunkiausias klausimas yra atsakyti į labai paprastą klausimą: apie ką filmas? Kai esi tą pačią medžiagą žiūrėjęs tūkstančius kartų, viską matai visai kitaip, nei kad mato pirmą kartą žiūrintis žmogus. Tad režisierius gali prisigalvoti, kad filmas „apie tai“ ar „apie tai“. O konkrečiai nuo kiekvieno žiūrovo priklauso kokią patirtį turi, ir kokie klausimai jam aktualūs. Kolkas Lietuvoje filmą matė tik saujelė lietuvių. Vieni reagavo į šliaužiančią gyvatę (jaunos merginos), kiti į išsidrėbusį ant nugaros barsuką ir besikasantį pilvą (alaus mėgėjai), o į amžinai miegančią miegapelę su pavydu žiūrėjo daugelis.

Kuo šis filmas išskirtinis?
Prisipažinsiu. Nuo vaikystės norėjau sukurti „propagandinį“ filmą apie tai, ką mes turime miškuose. Po VU biologijos studijų supratau, kad „propagandinių“ „gamtos filmų“ niekas nežiūri. Tada suvokiau, kad privalau skurti filmą apie mišką žmonėms, kurie apskritai nemėgsta „tipiškų filmų apie gamtą“ (kur nuolatos groja muzika ir balsas už kadro aiškina į kur turi žiūrėti, ką suprasti ir t.t.). Viena vertus – ne vaikų darželyje gyvename, kur visiems reikia viską aiškinti, kita vertus – žmonės tikrai nekvaili, jų nuolatos nereikia „farširuoti propaganda“. Žodžiu, filme nėra balso už kadro, nėra žmogaus instrumentais atliekamos muzikos. Bet yra daugybė dialogų (žvėrių, paukščių), ir galinga miško simfonija.

Kodėl šį filmą reikia pamatyti?
Jeigu Jus užkniso politinės „aktualijos“ ir mažos išdidžių popžvaigždžių istorijos – šis filmas kaip tik Jums. Pamatysite tikrus dalykus.
Dar vienas svarbus dalykas: anksčiau apie 80 proc. Lietuvos teritorijos sudarė sengirės. Dabar – apie 0,6 proc.. Mes surinkome pačius įspūdingiausius likučius ir sukūrėme pasaką apie neegzistuojančią girią. Kita vertus mes, lietuviai, dar galime didžiuotis, kad dar jų turim. Vakarų Europa gali apie tokius miškus tik pasvajoti.

Kodėl eiti į kiną, o ne į tikrą mišką?
Todėl, kad greičiausiai nuėjus į mišką pamatysite tik medžius. Prie filmo dirbo nemaža mokslininkų komanda. O filmavimai vyko ir po vandeniu, ir ant žemės, ir aukštai medžiuose. Pamatysite tai, ko galbūt nepamato žmonės beveik visą gyvenimą vaikščiojantys po miškus.

Filmo skaičiai?
Pasiruošimas (barsukų suradimas, palapinių kėlimas į medžius ir t.t.) – 8 metus.
Tik filmavimas – 4 metus.
Pikselių 4K (kartais 240 kadrų per sekundę)
Ilgis: 86 min
Kainavo apie 250 000 eurų (jeigu dar įvertintume savanorių darbą – 3 kartus daugiau).
Prie filmo iš viso dirbo apie 80 žmonių komanda (nuo narų, siuvėjų, suvirintojų iki programuotojų).
Nei viena kamera nepaskendo. Tik vienas objektyvas pasirodė patrauklus miegapelei. Bandė savo dantukais „stiklus pašlifuoti“.
Širšės užėmė 4 palapines, skirtas filmavimams.
Įprastai uodai laikosi iki 10 m virš žemės. Bet kartą filmuojant Rusnėj uodai pakilo iki 20 m, kur buvo palapinė. Lindo į ausis, akis, nosį ir puotavo iki soties. Grįžau panašus į „buriatą“.
Grybų nevalgėme. Ir šiaip jų nevartojome.

Kokie ateities planai, ko gali laukti žiūrovai, kai pamatys Sengirę?
Nuo praeitų metų pradėjome vystyti „interaktyvią platformą“, kad kiekvienas galėtų keliauti per seniausias girias – ne kur veda režisierius, bet kur patys nori.
Galvojame ir apie praktinę gamtosaugą. 50 proc. nuo pajamų, kurias gaus Sengirė už bilietus, bus skirta miško pirkimui ir išsaugojimui amžiams.

Ką veikė žmona, kol vyras, pavirtęs žalčiu, draugavo su kamera?
Buvo Šiaurės jūros vienoje iš salų. Švyturio bokšte. Pas ruonius (žmona mokslininkė, tyrinėjanti ruonių elgseną). Kartais grįždavo, kartais ir aš grįždavau.

Grįžtant prie svarbiausių filmo faktų ir gandų, kurie neduoda ramybės mūsų skaitytojams: ar tiesa, kad Mindaugas, filmuodamas gyvūną gali tris paras medyje išbūti nevalgęs, negėręs ir neatlikęs gamtinių reikalų?
Esu tik paprastas žmogus, kuris gali dėl svajonės (pvz. laukiamo kadro) išsėdėti medyje tris paras. O kas negalėtų?

Ar tiesa, kad Mindaugas supranta barsukų kalbą ir yra vertėjavęs kurtinių vestuvėse?
Filmas pilnas dialogų. Pradžiai bandėme versti, bet paskui pasirodė beviltiška (per daug tarmių turi tiek krankliai, tiek barsukai, ir visa kita gyvastis). O žmogiškai niekas nekalba. Ką jau čia beprikalbėsi, kai tokius stebuklus rodai..?
Dėl to pora metų ir užtrukom montaže (kol ištranskribavome visus dialogus). Vėliau, kad palengvintume montažą, reikėjo visus 400 valandų medžiagos sutitruoti. Filmavome daugelyje Lietuvos miškų – dialektai labai skiriasi… Vėliau dar atsirado teigiančių, kad apie tai jie patys visai nekalbėjo… Žodžiu, galutiniam filmo variante, teko atsisakyti subtitrų.
Laukiame filmo didžiuosiuose ekranuose, griežti mūsų kritikai jau galanda savo plunksnas (blizgina klaviatūras).

Bilietų į premjerą jau seniai nebėra, bet vienam laimingajam padovanosime kvietimą dviems į ketvirtadienio seansą Forum Cinemas. Jums tereikia pažymėti (užtaginti) draugą, su kuriuo eitumėte kartu į seansą. Tai darykite komentuodami atitinkamą įrašą Suru.lt facebook paskyroje.

Konkursas vyksta iki kovo 28 dienos, 19 valandos. Nugalėtojas paaiškės burtų keliu.

Ašaros Kinas Konkursai Sūru

Leave a Comment

Your email address will not be published.