Joshua Eustis – kadaise buvo ½ dueto Telefon Tel Aviv. 2009 sausio 22 dieną (likus vos dienai iki puikaus TTA albumo Immolate Yourself pasirodymo) jo kolega „bukvaliai“ paaukojo (immolate) save.
Prieš mėnesį (2014.06.24) pasirodė Džošo solo projekto Sons of Magdalene albumas Move to Pain.
Čia jis nukrypsta link 9-tojo dešimtmečio synthpop muzikos (New Order, OMD…), bet girdisi ir Telefon Tel Aviv. Antra vertus, pačių TTA gabalas Helen of Troy jau nešė ten pat…
Kalbam su Džošu apie muziką.
Kokia (paslėpta) projekto pavadinimo reikšmė? Kodėl Sons of Magdalene?
Na, tai tik nuoroda į Nikos Kazantakis romaną The Last Temptation of Christ. Konkrečiau apie hipotetinius vaikus, kuriuos Kristus būtų galėjęs turėti, jei būtų priėmęs Šėtono pasiūlymą, nužengęs nuo kryžiaus ir praleidęs savo gyvenimą laimingai su Marija Magdalena.
Ar esi religingas žmogus?
Ne.
Kam tau reikalingas Sons of Magdalene, kai turi Telefon Tel Aviv (taip pat Puscifier, Benelli…)?
Todėl, kad neturiu Puscifier, jis ne mano. Neturiu Telefon Tel Aviv, nes Čarlio nebėra. Benelli gali atsinaujinti. Bet dar nežinau, laikas parodys.
Tavo naujame albume Move to Pain girdžiu daug nuorodų į eighties synthpop/new wave (New Order, OMD…). Ar tai buvo tavo sąmoninga noras šitaip skambėti? Kas įkvėpė albumui?
Mane dažniausiai įkvėpia ne tiek iš muzika, kiek iš dalykai, kuriuos patiriu gyvenime ar sapnuose. Vienintelis sąmoningas sprendimas šiuo atveju tas, kad viso albumo garsas turėtų būti „išblukęs“, neprisirišant prie tam tikro konkretaus muzikos stiliaus. Esamas skambesys yra mano pastangų perteikti dainoms tas emocijas, kurias tuomet jutau, rezultatas.
Koks skirtumas tarp amerikiečių ir europiečių, kuomet kalbam apie reakciją į liūdną, melancholišką elektroninę muziką. Gal ilgalaikių turų metu pastebėjai kokius nors dėsningumus?
Europiečiai buvo ir visuomet bus labiau atviri tokio tipo dalykams. Tas skirtumas labai aiškus. Amerikiečiai, apskritai, labai, labai atsilieka, jei kalbėtume apie suvokimą to, ką vadinu aktualia elektronine muzika. Didžioji dauguma elektroninės muzikos, kurią mėgsta amerikiečiai, faktiškai yra triukšmo terorizmas, skirtas prasto skonio publikai.
Pernai Telefon Tel Aviv puslapyje parašei, kad nuo šiol išvyksti „į turą su Nine Inch Nails ir tikiesi, kad tai tęsis amžinai“. Kodėl tai baigėsi?
Trentas norėjo sumažinti grupę iki keturių, tai ir sumažino. Dalykai ateina ir praeina, tai nebuvo mano sprendimas.
Kokią įtaką bendradarbiavimas su Trentu Reznoru padarė tavo plokštelės skambesiui? Ar ko nors iš jo išmokai?
Manau, kad Trento reali įtaka man prasidėjo žymiai anksčiau, kuomet dar buvau mokykloj. Visi ankstyvi jo įrašai vienaip ar kitaip mane paveikė. Jei kalbėtume apie Move to Pain plokštelę, tai ji jau 95% buvo baigta iki man prasidedant su NIN, tad akustiškai ji visai iš kitos lentynos. Jo medžiaga kur kas labiau nupoliruota, mano garsas yra daugiau atsitiktinis.
Promouteriai skelbia, kad tavęs laukia ilgas turas pristatant Move to Pain. 2009-ais mačiau tave gyvai grojant su Fredo Nogueira. Svarstai apie pamainą jam ar turinsi vienas?
Fredo nėra keičiamas, bet tai ne Telefon Tel Aviv. Siūliau jam poziciją, tačiau jis negalės to daryti, dėl savo gyvenimo ir karjeros įsipareigojimų, kurie jam spardo kiaušus.
Ateities planai/mintys susijusios su Telefon Tel Aviv?
Iš to, kaip viskas yra dabar, abejoju, ar dar kada nors bus Telefon Tel Aviv. It doesn’t feel right anymore.
