Mini interviu su DDT

2009-11-17      1 KOMENTARAS  

DDT_interviu
Po koncerto įvykusi spaudos konferencija. Joje grupę DDT Jurijus Ševčiukas. Priešingoje barikadų pusėje – saujelė žurnalistų.

Trečią kartą grojate Lietuvoje. Ar pastebėjote kažkokias permainas: kultūroje, bendravime…?
Ačiū Dievui viskas „ačiū Dievui“. Jokių ypatingų permainų, atšalimo aš nepastebėjau.

O atšilimą?
Irgi ne. Viskas normaliai.

Tikriausiai pastebėjote, kad kai kurie asmenys publikos tarpe dėvėjo medicinines kaukes. Ar nejaučiate baimės užsikrėsti?
Na, aš visuomet su visai broliškai apsikabinu, paspaudžiu rankas. Kaip matote, nesusirgau lyg šiolei. Man atrodo, jei sieloj harmonija – susirgti sunku.

1996-ais metai grojote Grozno mieste. Kaip tai atsispindėjo jūsų kūryboje?
Buvau ne tik devimšeštais ir galiu pasakyti, kad visų mano kelionių į karštus taškus rezultatas – daina Не стреляй. Kai kurie muzikantai, žurnalistai ar kitų profesijų žmonės turi kitokią nuomonę. Tranko kumščiais per stalą, nori kariauti. Aš baruosi su tais kietais vaikinais, polemizuoju… Sakau: „imkite ginklus, važiuokite ir kariaukite“. Kodėl turi žūti taikūs gyventojai, jauni žmonės…? Ir apskritai, gerai būtų surinkti visus politikus, išdalinti jiems tuos kalašus, blyn, išsodinti negyvenamoj saloj ir tegu jie ten visi kariauja…
Karas – siaubinga tragedija ir aš kaip krikščionis visada jį traktuosiu būtent taip. Reikia daryt viską, kad karo nebūtų. Pagrindinis filosofijos klausimas nuo Sokrato ir Platono laikų visada buvo ir yra „kaip mums gyventi kartu?“.

Vilniuje publika dainavo kartu su jumis. Iškart jaučiama draugiška atmosfera. Su jumis visuomet dainuoja ar tik Rusijoje ir buvusioje TSRS teritorijoje?
Na, Afrikoje mes negrojome, kol kas. Gal ten irgi sudainuos… Iš principo taip, ten kur grojame – visur dainuoja. Supraskite, juk koncertas nera monologas kažkokios vienos žvaigždės, kuri išeina paskendusi spinduliuose. Mano mėgstama patarlė apie tai: „žvaigždė tai tuomet, kai spinduliai trukdo su žmonėmis bendrauti“. Mes ne žvaigždės. Žvaigždės danguj. Ir pas mus dialogas. Kuomet žmonės dainuoja – tai dialogas. Matau akis, matau, kad gavosi, matau, kad galvojam apie tuos pačius dalykus. Ir galvojam po lygiai. Man publikos reakcija visuomet svarbi. Kuomet užsidega visas šis žiebtuvėlių dangus – tai stebuklas. Reiškias koncertas pavyko. Visuomet yra atsakymas, atgalinis ryšys.
Kartais publika būna pernelyg įsiaudrinus, tuomet jai reikia „pasiūlyti prisėsti“. Kitais kartais – pernelyg šalta. Kai kur Baltarusijoj taip buvo.

Kodėl?
Nežinau kodėl. Ten sunku kalbėti apie laisvė. Aš taip pat sakiau: „atsipalaiduokit, vaikinai, nesate teisme“.
O štai Minske buvo abaldennas koncertas. Tiesą sakant Minske mes 3 valandas arėme, todėl šiandien scenoje pasirodėme kiek pavargę. Nes Minske atidavėme viską. Lygiai taip pat būna mano Ufos mieste. Buvau išsunktas kaip skuduras. Toliau Jekatirenburgas. Ten taip pat energijos pritrūko, juolab, kad man trūko kojos raiščiai… Būna. Bet juk tai gyvenimas. Viskas gyva.

Grozną ir Čečėniją… Sakėte viso to rezultatu tapo daina Не стреляй. Jei neklystu ji parašytą aštuoniasdešimt antrais…
Aštuompirmais.

Kaip ji galėjo tapti rezultatu, jei Grozne lankėtės 1996-ais?
Suprantate, rezultatu ji tapo tokiu būdu, kad aš ją iki galo supratau.

Parašėte anksčiau, o supratote po to?
Taip. Po to, kai pabuvojau karštuose taškuose. Ne tai, kad supratau… O tiesiog iki pat gilumos pajutau. Daina buvo parašyta 1981-ais kuomet mano draugas klasiokas Vitia Tiabinas iš Afgano atvežė pirmus karstus į Ufą. Jis man visą naktį pasakojo, kad ten mes ne tik vaikų darželius statome… Kad jūra kraujo… Po tų įspūdžių parašiau dainą. Vėliau pats „nepagailėjau savo kailio“, pabuvau ir ten, ir ten. Mano tokia „nestreliajska“ pasaulėžiūra dar labiau sustiprėjo.

Prieš du metus kuomet buvote Lietuvoje įvyko dainos Когда закончится нефть premjera. Šįkart vėl. Jūsų koncertuose yra tam tikras spaudimas politikai…
Nėra jokios spaudimo. Nepriklausau jokioms politinėms partijoms. Esu savo šalies pilietis ir tiesiog pareiškiu savo nuomonę apie įvykius pasaulyje ir šalyje. Labai mylių Rusiją ir man daug kas nepatinka. Juk prisiminkim Čiaadajevą, kurį XIX amžiuje laikė bepročiu. Jis gerai pasakė apie patriotizmą. Tiksliai neatgamisniu, bet esmė gal tokia, kad aukščiausias patriotizmas yra net tuomet, kada nekenti savo vyriausybės ir to, kas dedasi tavo valstybėje. Kuomet tau gėda dėl to, kas vyksta tavo šalyje. Tai patriotizmas. Patriotizmas pastaruoju metu yra viena subtiliausių problemų. Dabar ir vėl labai daug plakatų. Prisidengiama plakatais. Viskas labai plokščia. Ir už to jokio patriotizmo neįžvelgiu. Vėl Brežnevo laikų plakatai. O visa tai gali labai liūdnai baigtis. Eilinį kartą. Patriotizmas – subtiliausias jausmas. Jau šiandien inteviu metu sakiau, kad sugalvojau naują patarlę: „varoma“ ant muzikantų, „varoma“ ant politikų, ant Tėvynės – niekada. Tai skirtingi dalykai. Nereikia meilės prezidentui painioti su meilę Tėvynei. Suprantate, prezidentas viso labo vadybininkas, kurį mes paskyrėme… kažkaip… Reikia taip mąstyt. Apie kalbu kiekviename Rusijos mieste. Rusijoje neturime pilietinės visuomenės. Ją reikia ugdyti. Labai svarbu ugdyti laisvą žmogų, kadangi tik toks žmogus, turintis ne tik įsipareigojimus, bet ir teises, gali būti tikru patriotu.

Ar galima klausimą apie meilę?
Galima. Kuomet vyras klausia apie meilę – tai kieta.

Apie ką yra daina Московская барышня?
Nepasakysiu, kad ji apie Alą Pugačiovą. Tai yra bendras Maskvos ponios vaizdas. Aš juk stebėtojas…. Tai mano stebėjimų rezultatas.

Jokio prototipo nebuvo?
Na… Gal būt ir buvo…

Gal būt ir Ala Pugačiova…
Neee, neee, ne… Aš šitoje eilėje nestovėjau. Ten masė patinų…

Bet pas FSB generolą buvote…
Žinote, su daugeliu žmonių susitinku… Kažkur kare atsigėriau, ten, šen… Pažįstu visą tą broliją. Pažįstu daugelį generolų, jų tarpe yra labai gerų žmonių. Bet pasitaiko ir šunsnukių. В гостях у генерала ФСБ – tai hitas tarp jaunesniųjų KGB karininkų. Tiesiog prieina žmonės: „tarnauju FSB, sudainuokit šitą dainą“. Mane tai džiugina.

Klausimas apie šou biznį. Aplinkui daug visokių projektų, duetų… Kokia tikimybė, kad DDT pradės dainuoti popsą?
DDT? Popsą? O kam? Rebiatos… tokiam senyvam amžiuje? Dainuoti popsą? Kuomet anas pasaulis jau neužkaltų. Ne, ne. Nebematau prasmės. Kam visa tai? Dėl kažkokių tugrikų? Juk visko į kapus su savim nenusineši. Mane dažnai piešia karikatūrose, plakatuose ten… Ševčiukas su kokiu nors basliu vejasi Kirkorovą… Tik noriu pasakyt, kad nesu idiotas, nieko nesivaikau. Juk popsas iš tiesų rimtas reikalas. Jei atsiverstume rimtą žodyną jame žodis „попсовать“ reiškia „iškreipti“ arba „sugadinti“ ką nors. Iš kitos pusės popsas tai kalbos, asmenybės ir kultūros lygio pažeminimas žemiau grindjuostės. Tai globalinė problema. Popsas visur: Prancūzijoje, Amerikoje, Vokietijoje… Vidutiniškumas – viskas vienoda, kuomet auginami masinio vartojimo vaisiai. Arba Puškinas, iš kurio Grebenščikovas tikriausiai pasiskolino šią frazę, pasakė dar geriau: на что стадам дары природы? их только резать или стричь (kam reikalingos bandoms gamtos dovanos? juk tinkamos tik pjovimui ar kirpimui). Todėl popsas – labai liūdnas reiškinys. Juk matome kaip tūkstančiai žmonių perka brangius bilietus (žinodami, kad bus fonograma), baisiai džiaugiasi, net dovanoja gėles ir visiškai apsikultūrinę grįžta namo. Bet juk tai baisu, blyn. Iki ko mes nusiritom?

Į kokį koncertą pats įsigytumėte bilietą?
Į daugelį.

Perkate?
Aišku. Gyva muzika. O kaip gi? Piterį, ačiū Dievui, daug kas lanko.

Madonna pas jus buvo…
Jos koncerte nebuvau.

Kaip reaguojate į tai, kai jūsų poezija lyginama su V.Vysockio kūryba?
Laikau jį vienu iš savo mokytojų. Kieme vyresni dėdės dainavo Vysockį. Pirmą kartą išgirdau, kuomet gyvenome Kaukaze. Galvojau kas čia dabar tokio? Juk kas tuo metu radijuje viešpatavo? Vieni maršai ir VIA (vokaliniai-instrumentiniai ansambliai). O čia toks gyvybingumas, sultingas tekstas… Vėliau, mokiausi penktoje klasėje – Bitlai, Džonas Lenonas, jomajo. Kita energija, šviežumas, gitara su fuzu… ir mes nuėjom paskui jį, kaip paskui tą bičą su dūdele. Visa mūsų karta kaip užhipnotizuota ėjo paskui šį elektrinės gitaros garsą, kadangi jame akumuliavosi visa šiuolaikiškumo energija. Dabar to paties laukiame iš XXI amžiaus, kažkokio naujo žodžio, garso ir kol kas to nėra. Tačiau laukiam sprogimo iš jaunųjų. Kažko tokio… Kad atsikeltum „ačiū Dievui, galima mirti“, blyn. Tai svarbūs dalykai.

Kuo užsiimate Lebedevkoje?
Pagrinde rašau tenai. Iš kaimo ten nieko neliko. Labai gaila, aišku. Paskutinį vyrą mes palaidojome pernai. Vat. Vyras miršta…
Tiek to, nepasakosiu apie liūdnus dalykus. Aplenkėme daug miestų. Galiu papasakoti apie savo įspūdžius iš Rusijos. Pvz. Kamčiatka, Magadanas… Krantas, eini juo, juodas smėlis, šimtai kilometrų, Magadano regionas… Juk tai pusantros Prancūzijos! O žinote kiek gyventojų? 250 tūkstančių. Visame Magadano regione. 1,5 Prancūzijos. Lokiai staugia… Krantas… Vat tos midijos, kurias parduoda, juodos tokios, kurias visi mėgtsa valgyti, vat jų ten iki horizonto. Viskas išklota jomis, eini jomis, o mano draugas Kiemsargis Volodia sako: „Jurijau, tai kažkokie midija erdvė“. O aš sakau: „Vova, o kodėl čia taip gerai?“. O jis taip pauosto ir sako: „Jauti? Kvepalų nėra“. Daug gamtos. Labai geras jausmas. Ir pareina kontrastas, kodėl žmogus iki šiol tokioj gražioj Žemėje nemoka gyventi harmonijoje. Netausojame resursų… (aut. Rusijos Bono).

Koks skirtumas tarp koncertų Rusijoje ir Amerikoje?
Amerikoje mes atliekame nosinių vaidmenį. Visi verkia mums ant peties „kaip ten Rusija, Jura?“, „aš čia sielojuos“ ir panašiai… kažkodėl į Rusiją grįžtame tik mes. O jie su savo ašarom, snargliais ir nostalgija lieka ten. Nepaisant to, kad jiems ten siaubingai blogai. Todėl darbas ten nėra mums prioritetas. Mūsų pagrindinės darbas – Rusijoje. Sąžiningi, principiniai pokalbiai ir ginčai apie viską. Mums rūpi išsilavinimas. Reikia apšviesti žmones. Kad sakytų ne žodį „dermokratija“, nes demokratijos dar neturėjome… Reik aiškinti kas yra nepriklausomas teismas, nepriklausoma vykdomoji valdžia, nepriklausoma įstatymus leidžianti valdžia, kad asmens laisvė, gal būt, nėra taip blogai. Ir kalbėti apie tai ne kaip politikai, o socialine kalba, kūrybine kalba.

Ar manote, kad poezija dar neprarado tokios galios?
Visiškai ne. Kai kuriuose Rusijos miestuose skaitau labai daug eilių ir matau, kad meilė žodžui dar gyva. Apskritai, pastaruoju metu pastebimas pakilimas jaunimo tarpe. Labai įdomūs jauni poetai atsirado Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje…

O kas jums patinka?
Šiuo metu mai feivoryt yra Aleksandr Kabanov. Cheppi bezdna tu ju. Kaip pasakyta, a? Lenka Vorobej dar. Labai daug poetų. Labai. Visuomet esu internete, su daugeliu pažįstamas.

Jūsų eilės pasižymi turtinga rusų kalba. Ar kada nors bandėte rašyti anglų ar prancūzų kalba?
Ne. Ne taip gerai žinau šias kalbas, kad galėčiau jomis galvoti. Neseniai pasirodė mano eilėraštukų knyga, tačiau didžiuoju poetu aš savęs nelaikau. Galbūt nesu grafomanas, bet eilėmis vadinu tą tekstą, kuriam man reikalinga muzika. Pagrinde esu dainininkas. Tiesiog prisikaupė tam tikras skaičius tokių tekstų. Kaip tik šiandien buvo prekiaujama ta knyga turbūt.

Taip, joje dar yra jūsų piešinys…
Taip, taip, yra.

O jūs mėgstate karikatūras?
Mane mokykloje anksčiau sumušė. Aštuntoje klasėje nupiešiau vieno baisaus chuligano karikatūrą. Jis 3 dienas mane pasitikinėjo prie mokyklos vartų, o aš išlysdavau per tualetą. Galų gale įkliuvau. Taigi, esu nukentėjęs dėl meno.

Kaip atrenkate koncertinę programą?
Programa maždaug susikratė. Kai kur atliekame daugiau naujų dainų, kitur – senų. Tačiau griežto grojaraščio neturime. Nuo rugpjūčio išvažiavome į turą, yra kažkurios dainos, kuria grojame, pvz. За тобой пришли, Новый хозяин здесь, В бой, ji jau užaugo iki epo lygio, bet jos jau nebegrosim šiemet, nes pabodo. Taigi, kai kuriuos numerius grojame visur (Напиши, мне, напиши), nes jie programiniai. Todėl, kad rimtai dirbame su apšvietimu, ekranai, garsas… Norisi, kad naujoje programoje viskas būtų idealu. Kol kas ne viskas gaunasi, bet judame link ten. Kad būtų dinamika ir harmonija, tarp garso, šviesos, muzikos ir žodžio. Šitas mūsų darbas mums įdomus. Eiti ta linkme. Kaip ten dirba Nine Inch Nails (aut. sakiau!) ar Tool. Arbaaa… na, paskutinis U2 man nepatiko, nes ten visko jau per daug. Tai jau labiau primena Euroviziją nei jutu. Nes reikia likti alternatyva, roku… Antraip, kuomet per daug tų šviesių ir nesąmonių – tuomet visa tai atsiduoda marmeladu.
Bandome keistis, judėti, daryti kažką naujo. Kad būtų įdomu. Nes uždirbinėti pinigus nėra mūsų profesija. „Įdomu“ – tai yra esmė. Įdomu kurti. Repetuojame po 3 valandas prieš koncertą, kažko ieškome… Tiesiog įdomu.

Daugelis žmonių gyvenime ieško laimės. Kas jums yra laimė?
Laimė, broli, tai toks talpus žodis, kad net… nežinau nuo ko ir pradėt. Čia mums reiktų pasistatyti bonką…

O jūs niekur neskubat?
Šiandien norėčiau anksčiau atsigulti, o ryte prasibėgt po Vilnių, pažiūrėt miestą, pakvėpuoti atmosfera.
Ačiū jums vaikinai.


Foto: Alexandr L.

[nggallery id=72]

Bangos Interviu Sūru

One Reply to “Mini interviu su DDT”

Leave a Comment

Your email address will not be published.