Meilė pagal Michael Haneke

2012-11-19        

Rašyti apie Michaelį Haneke nėra labai paprasta. Nėra jis režisierius, kuris patiktų masėms, o jo filmus reikia žiūrėti su ypatingu nusiteikimu. Tai kino kūrėjas, kuris priverčia laužyti galvą, sekti kiekvieną kameros judesį, gaudyti ženklus ir bandyti čia pat juos dešifruoti.  Dėl visų šių priežasčių į SCANORAMOJE rodytą jo 2012 m. filmą, „Meilė“ ėjau tarsi žinodama, ko tikėtis, tačiau išėjau tikrai nustebinta.

Filmas gvildena sunkią temą, – rodoma stipriai pagyvenusi pora ir kaip jų gyvenimą pakeičia sunki žmonos liga. Nors tema be galo skaudi, o filmas labai emocionalus, nesijautė to tokio tipinio hanekiško slopumo. Be galo sužavėjo, kaip subtiliai Haneke sugebėjo parodyti nuoširdų ir tyrą žmonių jausmą, kuomet filmas yra praktiškai be žodžių. O keisčiausia tai, kad išėjęs iš kino salės, tu pats vos sugebi kalbėti.

Abu filmo pagrindiniai aktoriai – Jean-Louis Trintignant ir Emmanuel Riva – nuostabiai atliko savo vaidmenis. Labai daug filmo kadrų filmuota stambiu planu, kas man baisiausiai patiko, nes aktoriai viską išjautė iki paskutinio įmanomo žvilgsnio.

Labai džiaugiuosi, kad ši Auksinės Palmės šakelę laimėjusi juosta buvo pristatyta būtent SCANORAMOJE, nes taip sulaukė ir tinkamo dėmesio – visi trys seansai, rodyti Forum Cinemas salėje, talpinančioje 580 žmonių, buvo išpirkti iki paskutinio bilieto. Pati vos pakliuvau iš trečio karto. Telieka viltis, kad ir po festivalio kuriame nors kino teatre šį filmą bus proga pamatyti ir nesuspėjusiems, mat verta tikrai labai labai.

Įvertinimas: 10.

Ašaros Kinas

Leave a Comment

Your email address will not be published.