Max Richter smogia žemiau

2010-08-09      7 KOMENTARAI  

Kažkada mąsčiau, jog klasika yra vidurio amžiaus krizės muzika, kai vaikštai ramiam kurorte neaiškios spalvos šortais, prisimindamas lėkštas jaunystės dienas. Moderni klasika skamba lyg oksimoronas, nonsensas ar šiaip išsidirbinėjimas. Tačiau Max’as supažindina su realia jos svarba gyvenime. Tai muzika simbolizuojantį ateitį, kur pagrindinė ašis – praeitis. Viskas kuriama klasikinės muzikos pagrindu, tik pateikiama madingai. Tai lyg vaistas snickers’o įpakavime vaikui.


iš veido pasakytum maniakas, o tokią gražią muziką kuria...



Max Richter turi 44 metus, vokišką-britišką prigimtį, patrauklias muzikines idėjas ir penktą šviežią albumą. Pirmoji mano pažintis su Max’u buvo Blue Notebooks [2004], kuriame susižavėjau autoriaus gebėjimu ambient muziką pateikti taip paprastai ir taip giliai (neslėpsiu simpatijų solo fortepijonui), įtraukiant Kafkos nuotrupas ir keletą noise`inių šnaresių. Savo laiku Max’as yra bendradarbiavęs su mažai žinoma banda Future Sound of London (jūs tikriausiai nežinosite tokio albumo kaip Dead Cities) ir dirbęs su labai įdomiu projektu Piano Circus su Steve Reich, David Lang bei kitais. Kiek vėliau Max patraukia ir kinomanų dėmesį sukurdamas garso takelį Waltz with Bashir, kuris jam pelno Europos kino apdovanojimą kaip geriausiam kompozitoriui.


Infra yra kurtas kolegos Wayne McGregor’o baletui, už kurį 2010 metais gautas geriausias choreografo vardas. Tik Max’as takelį kiek ištempė pagal save ir išleido albumą. Nuotaika ir emocijom darbas primena Requiem for a Dream garso takelį, atlikėjų Verbose arba Deaf Center darbus, o labiausiai tai Philip Glass. Tikrai nesakau, kad tai kopija, tik jie stovi lentynoje vienas šalia kito. Hipnotizuojantys violončelių, pianino ir elektroniniai artišokai.

Bangos Šviežia

7 Replies to “Max Richter smogia žemiau”

Leave a Comment

Your email address will not be published.