Foto: Aroma

2010-ieji ritosi lengvai ir saldžiai. Buvo kažkiek meilės, seilių kartais trūkdavo. Šaltą žiemą šildė Opium, tapęs nuolatine klasiokų susitikimų vieta. Negali atsiminti kas grojo, bet dažniausiai savi. Pavasaris skambėjo kaip džiazas, o aplankytam Kaunas Jazz mažučiai japonai sprogdino kaip dideli.

Tada vasara atėjo ir prasidėjo. Dienotvarkėje dominavo S raidės ir ji išties galėjo būti transliuojama po S ženklu – Supynės, Spartakiada, Satta buvo nuotykiai, erotika, egzotika. Gaila, kad į pirmąją šiemet nespėta – sutrukdė dar viena S. Barselonos festivalis Sonar, ko gero, ir buvo pirmoji intymesnė pažintis su vasara 20.1.0. Ten šokta daug, bet užvis labiausiai patiko afteris, kuriam pasirinktas Secret Sundaze (!) uždarame ir reivo bendruomenės visiškai valdomame autentiškame Katalonijos kaimelyje. Ant kalvos, arčiaus dangaus. Nedaug trūko, kad pakiltume, išties.



Jay Shepheard Live – secretsundaze Sonar 2010 by The Secret Agency

Masinei psichozei dėl futbolo pasidavę klubinėtojai irgi neatsispyrė kamuoliui. Išskirtiniu Spartakiados veido bruožu patapęs sportas užvaldė ir mus. O čia negaliu nepasigirti – duoklę minimalistams už praleistą pasisupimą atidavėm su kaupu. 15:1 – taip nužygiavom iki pergalės. Dievaži, buvom tikrai kaip vokiečiai, ispanai ar brazilai (pasirink pagal tai, už ką dažniau žaidi X-Box). Kol laistėm šampaną ir rūkėm cigarus, kažkas šoko istorinėje nakty EXIT vasaros rezidencijoje. Jei tvorą dažantis septyniolikinis piemuo, klausydamas Global Underground: Moscow, tada būtų sužinojęs, kad viskas bus taip…Tikrai nepatikėčiau. Kauniečiai darkart įrodė, kad vairuoja bene didžiausią mūsų klubinį flagmaną. Tik į priekį ir vien jūrmylėmis.

Tundrą aš visuomet praleidžiu. Gal ir bijau, gal ir gerai. Vakarais sėdėdavom vyninėse bei terasose, tarp kurių bent jau man smagiausia buvo Chaplin vardu pažymėta. Grojo disko, gėrimai tekėjo, kaimynai skundėsi. Tiesiog portugališkų vakarų idilė. Du rugpjūčio savaitgalius paeiliui trenktasi į pakraščius – jei Audioriver ir penkiolika valandų autobuse atrodė kaip pasaulio galo paieškos, tai Satta buvo tiesiog prie jūros. Pirmuoju atveju įsitikinau, kad žmogaus galimybės beribės, o vienuolika valandų miego per keturias paras yra pats tas. Dar žavėjo Laurent Garnier ir Metro Area – svajonę išvysti Richie išpildžiau tame pačiame Sonar. Satta tuo tarpu buvo chillas, kurio prisiminimai šildo dar ir šiandien.

Ruduo užklupo netikėtai ir suvijo ten, kur šilta. Kažkam tai buvo Opium, kitus viliojo ŠMC, Satta…Šotai ant baro-šokiai ant stalų-miegas ant grindų. Vasarą užbaigus Berlyne, iki kurio bilietas kaštuoja mažiau nei Nidos. Greitai sulaukta ir žiemos. Gruodžio pradžioje pora aktyvistų uždavė klausimą: O, Lietuvos reiveri, kur tu eini? Į šauksmą atsiliepė pora šimtų savanorių. Nebijau sakyti, kad tai buvo jėga – euforijoje skęstančių įspūdžių, kuriuos užrašiau paprašytas Kotrynos, neišsižadu iki šiol.

Šiandien sukračius visus įspūdžius ir pridėjus kalną puikios muzikos (asmeniniai metų tagai: Beats, Edits, Nicolas Jaar ir t.t.), kurią padovanojo 2010-ieji, aš galiu tavęs paklaust. Argi buvo blogai? Tiems, kurie ieško ir randa.

Bangos Šviežia

2 Replies to “Mano naktys 2010: kas ieško, tas randa”

Leave a Comment

Your email address will not be published.