Magic of Yaga 2012

Praėjusį savaitgalį įvyko Yaga Festival 2012. Po šio festivalio nuostabą įvertinti pasidarė pakankamai sunku, nes tai, ką pajaučiau būdamas miškų apsupty, kitais žodžiais vertinti negaliu – MAGIJA!

Trečiadienio vakare pradėjau rikiuoti vilnonius rūbus ir su nerimu laukiau savaitgalio kelionės, nes tiek drėgmė, tiek temperatūra už lango neviliojo lįsti laukan, o ypač važiuoti už miesto ir sapnuoti po atvirtu dangumi. Tačiau tokia priežastis tikrai nėra pakankama praleisti vieno unikaliausių renginių Lietuvoje.

Džipų nuomos buvo atšauktos, nes Yaga šiais metais turėjo saugų privažiavimą. Tvarkingame parkinge palikę savo transporto priemones, kiek burbėdami, kad kursuojantis daiktų autobusas važiuoja taip retai, iš lėto pėdinome Yagos vartų link. Festivalius, kuriuose jau esu aplankęs, nuolatos stengiuosi išgyventi iš naujo, lyg juose nebūčiau buvęs. Turiu prisipažinti, jog man tai – labai sunkiai sekasi. Įspūdžius, patekus į festivalio ribas, vistiek sukergiau su praėjusių metų išgyvenimais. Pirminiai rezultatai: Yagos slėnio žemė tik metus spėjo pailsėti nuo laukinių reiverių (džiugu), viena scena mažiau (puiku) ir pagrindinės šokių aikštelės perkėlimas į kitą vietą (nepatiko). Ramybės erdvė, arba Chill-outas, buvo įprastinėje vietoje, dėl kurio pakeitimų būčiau net įsižeidęs. Nuo pačio pirmojo apsilankymo, Ežeraičio miškas man asocijuojasi su fėjų lysve miško alėjoj, kurios pakeitimus sunkiai toleruočiau. Negaliu teigti, jog festivalio mažinimas visus pakėrėjo taip, kaip mane, tačiau man tai labai patiko – stipriai išdirbtos dvi erdvės lokaliai sutelkė visus festivalio dalyvius, sukurdamos dar didesnį jaukumą.


Man Yagos vartus pavyko pasiekti tik penktadienio vakarą, todėl tapau jau verdančio muzikinio gyvenimo ir bendruomenės dalyvis, todėl šis vakaras tapo daugiau socialus – buvau įnikęs į bendravimą su senai matytais ir naujais draugais, bei maloniu tinginiavimu ramybės erdvėje. Gal dėl to, jog žmonės jau buvo įsikūrę, viskas dvelkė ramybe. Vakarėlio tema jautėsi, tačiau ji – skirtinga nei kituose festivaliuose. Gal dėl vaikų, begaudančių muilo burbulus, o gal dėl besijuokiančių suomių, kurių kaip ir kiekvienais metais Yagoje apstu. Tai turbūt vienintelis Lietuvos festivalis, dėl kurio važiuoju ne dėl muzikos ar kitos konkrečios priežasties, kaip pavyzdžiui, pabūti miške, o dėl atmosferos. Čia ‘tiesiog viskas puiku’, kiek patrypęs pievą, penktadienio paryčiais mąsčiau eidamas į palapinių sceną.

Šeštadienio trumpas dušas nesugadino išsilaikiusių nuotaikų, tačiau dar sykį atidžiau išanalizavau scenų grojąraštį. Kaip ir pernai – organizatoriai neišpildė pilnos žadėtos muzikinės programos – šiais metais į festivalį neatvyko bene pagrindiniai headlineriai Messer Für Frau Müller. Paburbėjus trumpai su kolegomis, nupėdinau į pagrindinį slėnį, kuris šiais metais girdė rečiausiais muzikiniais derliais – dienos metu liejosi viskas nuo M83, Joy Division, iki morning trance ir baigiant happy hardcore (kuris neįtikėtinai tiko festivalio nuotaikai). Prisipažinsiu, jog senai taip nesimėgavau nežinomų grojikų muzika, besivoliojant po pievą. Žmonės puikavosi Artotekoje pasigamintais kaleidoskopais, stebėjo skraidančių kamerų išdaigas,  valgidintojų palapinės išraiškingomis maisto paletėmis stengėsi pasotinti visus praalkusius reiverius. Tarp kurių – molinė picų kepykla (paskutinį kartą tokią teko matyti tik Pasakoje Iš Rūsio), Meat Lovers, veganai, burgerių kepėjai bei kiti maisto entuziastai.

Kad ir kaip nesinorėjo skubinti laiko, tačiau šeštadienio vakaras atėjo nepaprastai greitai. Kadangi pramiegojau Voice of Cod pasirodymą, mano laukiamiausi vakaro programoje tapo Uebanda ir OOOD. Pirmieji turėjo tiek grojėjų – pūtikų – mušėjų, kad netilpo scenoje. Ant kolonėlių stovėjęs gitaristas siuntė grūvo linijas vis bepilnėjančiam slėniui. Pakankamai po ilgos tylos pertraukos, pasirodę OOOD pradėjo kone psy-disco stiliumi, pelnydami visas įmanomas mano simpatijas. Trys vyrai (irgi pakankamai susigrūdę) augino savo klausytojų tarpą ne tik didindami tempą ir gylį, tačiau ir dėl papildomo, pavadinkim, teatro, išdygusio greta. Aukštesni nei trijų metrų šviečiantys ateiviai sveikinosi su publika plazdendami milžiniškas blizgančias vėliavas, vėliau demonstruodami akrobatikos galimybes džedajų karų arenoje (dienos metu šie personažai turėjo pliušinių gigantų amplua). Pirmą kartą teko matyti Lietuvoje tokį pasirodymą, išnaikinantį geležinės pulto ir klausytojų minios sieną. Įspūdinga. Magiška.

Vėlesnė šeštadienio naktis buvo praleista standartiškai, slampinėjant nuo vienos scenos iki kitos, beieškant užkandos (kažkaip ten vienu metu viskas baigiasi, kaip tyčia), vėl bendraujant su kitais patenkintais reiveriais, o galiausiai beieškant palapinės. Sekmadienio popietei išnirus, apsidairiau ir prisiminiau pereitus metus. Kaip ir pernai, užpernai ir … Yaga neturėjo reklamų. Nei vienos. Alus pas juos – iš kulinarijos paveldo fondo trauktas, kad ir koks savotiškas jis bebūtų. Tualetai apie save byloja tik kvapu, o ne žydromis spalvomis su pagedusio cirko išdaigom. Besiplėsdamas šiųmetinis festivalis išsitempė į gylį, kuriame praprėlė savo kokybę ir išdribtumą.

Prieš pat išvykstant skelbimų lentoje pamačiau skelbimą ant mažos popieriaus skiautės, kuris man, kaip darbo liaudies atstovui, pradėjusiam svarstyti apie pirmadienio rytą, sukėlė balto pavydo šypseną, tačiau šis užrašas puikiai atspindi festivalio atmosferą ir jame besilinksminančią liaudį:

On Monday we’re going to Boom. We can take four people. p.s. we need a second driver.

Ačiū, YAGA PEOPLE!

Foto: Gabrielė

1 Komentaras

  1. Mini pokalbis prie saltinio, semiant vandeni:

    Vi ot kuda?
    -Ja iz Jupitera, ona is Luni.
    Kak prileteli siuda?
    -Na Perdaliote.

    🙂

Tavo žodis: