„Life of Pi“ – estetika be turinio

2013-02-06      2 KOMENTARAI  

Life_Of_Pi_1

11 Oskaro nominacijų, 8.2 įvertinimas populiariajame IMDb.com, 88 % įvertinimas kinomanų net labiau mėgstamame RottenTomatoes.com – tokie, sakyčiau, objektyvūs kino pasaulio vertinimai, net nesigilinant į kritikų recenzijas, man nuoširdžiai darė įspūdį prieš pagaliau pažiūrint ilgai lauktą Life of Pi. Na, lai degina ant laužo mane visi Ango Lee gerbėjai ar tie, kurie buvo pakerėti šios jo naujausios juostos, bet man asmeniškai, tai turbūt bene labiausiai pervertintas 2012 m. filmas.

Filmas yra ganėtinai sėkmingo 2001 m. išleisto Yanno Martelio to paties pavadinimo romano ekranizacija. Kiek kalbėjau su knygą skaičiusiais draugais, scenarijaus autorius David Magee, ekranui adaptuodamas šį literatūros kūrinį, pernelyg daug neinterpretavo ir nuo rašytojo idėjų sau nutolti neleido. Kai kurie kritikai tai vertina labai teigiamai, neva tai jau vien dėl to savaime filmą padaro labai nuostabiu ir todėl knygos neskaičiusieji visko nesupras bei nesugebės išjausti visų jo keliamų emocijų. Na, aš į ekranizacijas turiu kiek kitokį požiūrį: tiek ekranizacija kine, tiek apatacija teatre spektaklio forma, yra režisieriaus kūrinio interpretacija. Jei klausimas, ar turi tą interpretaciją suprasti ir kūrinių neskaičiusieji, dar gali būti diskusijų objektas, tai bent jau interpretacijos emocinė pusė man atrodo nekvestionuotina ta prasme, jog norisi jausti interpretauojančiojo asmeninį ryšį su kūriniu. Tada, man atrodo, tik ir yra prasmė kalbėti apie tai, kokio menininko interpretacija tau labiau patiko, pasirodė tau pačiam artimesnė ir pan. Šiuo atveju darau prielaidą, kad labiau stengtasi atkurti tiksliai, tad kur kas emocionaliau filmą išgyvens tie, kurie skaitė knygą ir kartu su pagrindiniu herojumi savo vaizduotėje keliavo Ramiuoju vandenynu, nei tokie kaip aš, kurie tiesiog į kino salę užsuko sužavėti nepaprastai vaizdingo trailerio.

Life Of Pi

Tiems neskaičiusiems – filmas pasakoja apie šešiolikmetį berniuką Pi (akt. Suraj Sharma), kuris laivo katastrofos metu praradęs visą savo šeimą ir išlikęs vienintelis gyvas, keliauja Ramiuoju vandenynu. Kelionė, per bet kurią prizmę bežvelgiant, tikrai neįprasta, nes valtyje jis turi keistą chebrantą – gyvą, tikrą ir vis elegantiškai pariaumojantį bengališką tigrą. Pati istorija įrėminta, sakyčiau, ganėtinai įprasta forma, – pradžioje ir pabaigoje matome žymiai vyresnį pagrindinį veikėją Pi (akt. Irrfan Khan), kuris visą savo neįtikėtiną išsigelbėjimo istoriją pasakoja jaunam rašytojui, (akt. Rafe Spall) kuris nori jo istoriją materializuoti.

Kalbant apie šį filmą, turbūt nė vienas iš mačiusiųjų nesuabejodamas pasakytų, kad pati filmo forma tikrai neabejotinai daro įspūdį. Nors žiūrėjau ir ne 3D formatu, vizualinė stilistika ir man pačiai nepaprastai patiko. Spalvos, neįtikėtini vaizdiniai, kurie kartu žavi ir savo realumu, – viskas praturtina istorijos alegoriškumą, stiprina kelionės metu paties berniuko išgyvenamas emocijas. Visgi nors prie pačios formos prikibti neturėčiau dėl ko, turinys bei dialogai man pasirodė kiek banaloki. Nors kai kas sako, kad efektai ir vizualinis išpildymas tokio tipo juostose ir turi būti pagrindinis kūrybinės grupės susikoncentravimo objektas statant filmą, aš su tuo nesutikčiau, nes man tai kaip tik puiki proga įtaigiai pateikti gilesnius pasvarstymus ir žiūrovui sukelti daugiau prasmingų klausimų. Na, matyt, požiūrių į meną skirtumų klausimas.

Life_Of_Pi_3

Žinoma, pati berniuko kova už išlikimą, priešinantis ne tik milžiniškai vandens stichijai, o ir laukiniam ir instinktų vedinam tigrui, yra labai įdomi ir simboliška. Per vos daugiau nei dvi valandas trunkančią kelionę tu stebi, kaip nesusitupėjęs paauglys, brandinamas begalinio skausmo dėl prarastos šeimos bei beviltiškumo jausmo kovojant su galinga stichija, palaipsniui virsta vyru, sugebančiu kovoti už save net su bauginančiu tigru. Čia reiktų pagirti ir jaunąjį aktorių Suraj Sharma, kuris savo vaidmenį atliko stipriai įsijausdamas, tad emocijas tu stebi grynas ir užtektinai tikroviškas.

Visgi nors pati kelionė man pasirodė pateikta ganėtinai gražiai ir daugiaprasmiškai, man turbūt viską apkartino ir filmo įspūdį sugadino pokalbiai apie Dievą. Pati nesu religinga, tačiau religijos nuo seno yra mano vienas iš interesų objektų ir į visas religijas žvelgiu pagarbiai. Turbūt jau senokai nemačiau, kad kas nors kitas iš Holivudo būtų taip banaliai ir visa blogąja prasme dogmatiškai kalbėjęs apie Dievą. Neteigiu, kad apie tai kalbėti išvis nereikia / negalima / turėtų būti draudžiama, – politinis korektiškumas ir taip jau per stipriai įsiskverbė į pasaulio kasdienybę, tad bent jau nuo kūrybos šitą žvėrį norėtųsi laikyti kuo toliau. Bet tai, kad religija tam tikra prasme jau atgyveno savo populiarumo apogėjų, nereiškia, kad kalbos apie Dievą turi būti banalios ir turbūt net dar labiau nuo jos atgrasančios.

Gal kas nors sakytų, jog per daug leidausi paveikiama nepatikusių kalbų apie Dievą ir pati kalta, kad tokiu būdu susigadinau įspūdį apie puikiai vertinamą filmą. Nežinau, gal ir būtų jūsų tiesa. Visgi nors pati išlikimo istorija, žmogaus ryšio su gamtos pasauliu analizavimas, pasakojimo alegoriškumas man tikrai nuoširdžiai patiko, tačiau man tai neatperka primityvoko filmo įrėminimo. Nevadinčiau to geriausiu 2012 m. filmu, nors į formą akivaizdžiai įdėta nemažai pastangų. Taip, akiai malonus vaizdas, yra apie ką susimąstyti, tačiau man šis filmas toks daugių daugiausiai plius minus stiprus vidutiniokas ir tų visų liaupsių aš nuoširdžiai nelabai suprantu. O dabar jau mane nors ant laužo.

– You think tiger is your friend, he is an animal, not a playmate. 
– Animals have souls… I have seen it in their eyes. 

Ašaros Kinas

2 Replies to “„Life of Pi“ – estetika be turinio”

Leave a Comment

Your email address will not be published.