Leftfield – žemų dažnių muzikos bomba

2010-07-15      6 KOMENTARAI  

Baigėsi didysis futbolas. Dabar galima vėl prisiminti, kokių lobių galima aptikti Muzikos Bombos parduotuvėse už pigiai. O kadangi Baltų Lankų knygyne esantis MB skyrius išparduodamą asortimentą atnaujina retai, PC Europa jau buvau, tai dar prieš čempionatą nutariau aplankyti centrinę būstinę – Goštauto gatvėje.

Pasirinkimas čia nemažas, bet įdomesni dalykai (iš tų išrikiuotų apačioje nugarėlėmis į viršų) kainuoja po 30-35 Lt, o vitrinose veidais į priekį išstatyta daug šūdo po 5-10 Lt. Tame tarpe pastebėjau legendinį viršelį.



Nei kiek neperdedu vadindamas ši albumą legendiniu. Mano „draugystė“ su juo prasidėjo dar tolimais 1993-ais, kuomet per televizorių pamačiau šitų vyrukų kartu su dėde sexpistolu (John Lydon) klipą Open Up.


Tai bent bosų balius! Drebėdavo kaimynų sienos nuo žemų dažnių kiekio. Juk tyliai šito klausytis tuomet nebūdavo įmanoma. Neįmanoma ir dabar.


Dar po kelių metų (nes albumas pasirodė 1995) nusipirkau piratinį kompaktą Leftism. Tada jie kainuodavo po 15 Lt. Pamenu labai džiaugiausi, kad likęs disko turinys buvo neprastesnis už singlus. Atėjus geresniems (?) laikams Bomboje aptikau šį albumą už 19,99 Lt, tad atsinaujinau kolekciją originalu.


Jei kalbėtume apie nuopelnus, tai 1995-ais Leftism gavo Mercury Music Prize nominaciją, bet pralaimėjo Portishead albumui Dummy. Negali pykti, anas irgi geras. Tačiau net praėjus dešimčiai metų po išleidimo įvairūs DJai įtraukia Leftism į savo top dešimtukus, o įvairaus plauko muzikos mylėtojai ir kritikai šį darbą vadina vienu svarbiausiu ir įtakingiausiu visų laikų įrašu techno scenoje arba Best British Electronica Album of all time, if you like.


Be to, kad house su dub beplakantis Neil Barnes ir Paul Daley duetas mėgo akcentuoti bosus, vyrukai dar garsėjo savo pomėgiu pasikviesti gerus vokalistus. Vieną choleriką jau matėte aukščiau. Be Džono Laidono tarp žymiausių galima paminėti: Roots Manuva (Leftfield juo susidomėjo, kol anas dar net nebuvo žinomas), Afrika Bambaataa ir, mano mėgstamiausia, Toni Halliday iš Curve (juk pamenat gabalą-monstrą Chinese Burn?).

Pastaroji sudainavo vieną gražiausių Leftfield dainų – Original.


„O kokio velnio tu trečią kartą pirkai tą albumą?“, – paklausite.
Pirma – tai 2000-ais perleista albumo versija, supakuota kartu su bonus disku, kuriame 7 remiksai. Antra – kainavo 10 Lt. Can you believe it?


Nauja kaina 29,99 - klaidinga. Ją atšaukė apvalus spalvotas lipdukas su užrašu 10Lt. Anksčiau kainavo 99Lt, aijnana!


Tai va, dabar turiu atliekamą ne tik piratinį, bet ir originalų Leftism diską. Jei kam įdomu – parduodu/keičiu.


Bet šitoj vietoj Leftfield nuotykiai dar nesibaigė. Leftism (dar karta pasidžiaugsiu – dvi-gu-bas!) puikavosi vitrinoje tarp šūdų po 10 Lt, o štai žemiau ties raide L gulėjo dar vienas dueto leidinys – A Final Hit – Greatest Hits kompiliacija, kurios piratinę versiją taip pat jau turėjau.


Aišku, juokinga (o gal net graudu), kuomet įrašų kompanija verčia atlikėjus leisti bestus, net jei anie savo sąskaitoje turi vos du albumus. Statistikos dėlėj galima paminėti, kad iš 15-kos rinkinyje esančių gabalų 6 yra iš Leftism, 4 iš Rhythm and Stealth, 3 iš Danny Boyle filmų garso takelių bei 2 dueto ankstyvieji singlai. Bet, esminis faktas apsprendęs pirkimą buvo tas, jog tai buvo riboto tiražo leidinys su papildoma DVD plokštele, kurioje uždokumentuoti 7 Leftfield vaizo klipai. Tarp jų ir vienas kontraversiškiausių Chriso Cunninghamo darbų – Afrika Shox (kartu su jau minėtu Bambaataa).


Už šį diską paklojau 25 litus. Ne pigiausias variantas, bet įvertinus pirmą pirkinį – gaunasi visai neblogai (3cd+1dvd=35Lt).


Pabaigai pasitikrinkite ar esate verti zuluso vardo.

Bangos

6 Replies to “Leftfield – žemų dažnių muzikos bomba”

Leave a Comment

Your email address will not be published.