Labiau Outside nei Satta

2011-08-18      5 KOMENTARAI  


Šiemet Sattoje lankėsi gan gausus burys surelių, tad prisiminimais jie nusprendė dalintis paeiliui.

Paulius:
Atvažiavau madingai vėluodamas, gal todėl apsiėjau be jokių apsikabinimų ar prisijaukinimų – Satta Outside griebė už pakarpos ir sviedė tiesiai į pulsuojančius savo vidurius.

Apie muziką rašysiu minimaliai – antrus metus įsitikinau, kad man tai yra labiau gyvenimo būdo nei muzikos festivalis. Penktadienį labiausiai įstrigo šokiai vėlyvais paryčiais, kai Gvidas, Billy Kristal ir Pakas davė iš peties – buvo trise, o kovėsi kaip 300 spartiečių. Tuomet jau neliko kampainių, rankenių, chaliavščikų ar pirmos eilės – visi tapo tiesiog draugais. Po to gulėjau ant žolės, saulė glostė skruostus, vidinis radijo taškas mano galvoje transliavo Born Slippy, o aš buvau šiek tiek Rentonas. Protas sakė eik miegot, širdelė kvietė dar šiek tiek pavasarot. Ai, dar norėčiau paklausti Rif Raf, koks pas jį akumas – kaip grojo man atvažiavus po vidurnakčio, taip grojo man einant miegot po vidurdieno. Vyniojo, beje, visai neblogai, tad išvis respektas.

Šeštadienio popietė išaušo saulėta ir sattamonai nusėdo paplūdimį. Man tai, ko gero, didžiausias Satta Outside pliusas – saulėtas, smėlėtas bei sūrus. Laimingi laiko neskaičiuoja, tik tuomet jis eina labai greitai – jau vakaras, vėl festivalininkų gyvatė vinguriuoja prie vartų. Geriausiai atmenu Despotin Fam & The Big Band – tautiečiai meistriškumo trūkumą kompensavo masyviu energijos užtaisu, privertusiu aižėti amfiteatro sienas. Gaila tik, kad pabaigos neišgirdau – kaip sakoma, apsauginis myžančių nelaukia.

Dar patiko Debruit – labai keistas, hipnotizuojantis vaibas, lydantis ausis, bet kartu ir draskantis krūtinę. Visi klydo į šonus, man reikėjo lengviau – nuslinkau prie upės, kur ZV-X su Samuel Tange bandė užvaldyti pasaulį bendromis jėgomis. Žadėjo truputį house, apgavo, nebuvo blogiau.

Sekmadienis, saulės spinduliai, vėl paplūdimy, šampano du buteliai. Manfrė rodė, kad gerai selekcijai miksavimas nebūtinas – fuck you, sugedęs mikšeri, sakė Julio Bashmore ir į viršų kėlė puosnuogės hedonistų armijos rankas.

O nakčiai artėjant pabėgau į Vilnių. Prie tamsos turėjau drąsos, bet po to dienos šviesoj bijojau žmonių.

 

Ramūnas:
Ko gero, laukiamiausas vasaros festas atėjo netikėtai. Jeigu Šventoji ir tampa kelias dienas Satta’na arba kitaip vadinamas Sinsitis – tai vieną kartą metuose – per Satta Outside. Bet apie viską iš pradžių.

Nors kelias iki Šventosios neprailgo, atvažiavus teko gerą valandą palaukti, nes norinčiųjų sutemus patekti į išganytąjį vidų buvo gerokai daugiau negu pernai. Jau penktus metus skaičiuojanti Satta Outside šiemet masino nuo jauno iki seno. Jau prie įėjimo buvo galima sutikti senjorų, nežinančių į kokį velnio koncertą jie pateko ar beieškančių į vidų patekusių jaunųjų savo atžalų. Viena senolė domėjosi, iki kada vyks šis kanciertas, ir gavo tiesų atsakymą – finišas pirmadienį.

Patekę į vidų, iškart patraukėme scenų link, kur Arenos steidže publikos ausis glostė daugelio šiųmetinis favoritas Fingalick. Ūgtelėjęs ex-telebimbamas vyniojo užtikrintai, bet labiau haipino negu vaibino, todėl pasukom kitur. Kiek gaila buvo pernykščio estradoje kabojusio didžiulio ekrano, bet vėlesni įvykiai privertė pamiršti ir apie jį. Vaiperio kuruojamos Ritmo Kovos naujai įrengtoje Palapinėje užkabino pasiklausyti ir apšilti kojas iš arčiau. Mane visada žavi kaip jie sugeba sutalpinti tiek žmonių ant scenos ir nė vieno nereikalingo. Svečiai ir vietiniai padavinėjo iš peties. Tarp publikos rankeniai dominavo prieš kampainius, laimėjo draugystė.

Jeigu pernai paplūdimio scena veikė kaip kiaurą veikiantis baras, šiemet čia jaukiame mažame plote įsikūrė iDeal steidžas. Šiek tiek po vidurnakčio čia subtiliais minimal ir techno garsais viliojo Rif Raf, paklausytas gerą valandą, tačiau, atkaklesnių teigimu, padavęs bene iki pat ryto. Sparnuoto žodžio greitakalbis Messiah tuo metu užkūrė neblogą judesį susirinkusiems kempinge. Privertęs palaukti, užtikrintai žengė į sceną, o ten jau išdarinėjo tik tai, ką jis vienas taip moka – dirigavo savo išprotėjusiam orkestrui, vieną po kito berdamas užkeikimus. Po kelionės ir gėrimų apsunkusios kojos tąvakar daugiau favoritų nerado, todėl rytinius šokius praleidau. Iš matytos vaizdo medžiagos – pernai metams nusileista nebuvo.

Antrąją dieną teko išvykti komandiruotei į rajoną, todėl į vidų vėl įžengiau tik sutemus. Dėl techninių kliūčių buvo praleista viena didesnių to vakaro žvaigždžių – Ghostpoet. Apmalšinus apmaudą viskiu, teko palaukti. Feste buvo gausu beats žanro atstovų, todėl rinktis tikrai buvo iš ko. Abejones greit išblaškė nuo Palapinės scenos pasigirdę žemi garsai. Jeigu apie Kubus prieš festą buvo negirdėjusių, situacija greitai pasikeitė. Dubstepo čiuptuvai lengvai kuteno vidurius ir nejučia kojas gręžė atgal. Kaip replikavo šalia stovėjusi melomanė – „tokia muzika niekur neveda“. Triukšmadarį pakeitęs Young Montana? nenuvylė. Nieko nelaukęs, paleido kojas ir rankas keliančių bytsų seriją. Patyzinęs publiką, pagrojo vieną savo naujo albumo vėliavnešių Sacre Cool, tuo dar labiau įaudrindamas ir taip pirštus besilaižančias gerbėjas. Užbaigė, ką pradėjo, beveik kaip pagal reivo trendų vadovėlį – Machinedrum gabalu Alarma, kurį šiemet groja visi, nuo Modeselektor iki Gasslamp Killer. Na, o po to prie pulto stojo Simao, kurio reikia klausyti, o ne pasakoti. Jeigu eiti ant tamsiųjų, tai tik su jo ir Intakz kompanija.

Trečioji Satta Outside trilogijos diena išaušo pliaže. Hipsteriai, pensai, rankeniai, daržovės, kampainiai – visi nugulė pliaže ir klausė pačių išsirinkto trio – Quazaro, Manfredo ir Mamanios. Jeigu pirmasis publiką šokdino pagal Addison GrooveFootcrab ir kitus bangerius, Manfrė pats ėmė maiką į rankas ir nesigirdėjo nieko, išskyrus geeeeet down! Saulė nugairino pečius, o smėlis užklojo ausis, todėl ką padavinėjo Mamania, liks tarp ten buvusiųjų. Publika krykštavo, švietė saulė, vanduo lengvai vėsino, o rankos nejučia kilnojosi pačios. Kaip pasakytų vienas mano pažįstamas – vaibinis vaibas.

Paskutinei dienai organizatoriai sukomponavo beveik svajonių desertą. Pilnutėlėje Arenoje dar gerokai iki vidurnakčio geležį kalė jaunasis laužytų ritmų herojus Brokenchord. Jaunas, bet jau ir į Radiohead remixų albumų įsipaišęs Ernestas retai kada nuvilia, tačiau tąkart palikau jį po pusvalandžio. Neužtyzino iki galo, nors potencialas didžiulis. Kas buvo po to – mačiusieji neleis meluoti. Machinedrum užkūrė seniai beregėtą pirtį, plaikstėsi vėliavos, siūbavo estrados laiptai, o prakaitas apytikriai sėmė kelius. Belieka tikėtis, kad tarp Traviso ir Lietuvos užsimegs toks ryšys kaip prieš keletą metų lietuvius ir jį abipusiu jausmu susiejusio Peter Digital Orchestra ir mums neteks ilgai jo vėl laukti pasirodant. Top notch.

 

Vieta: 9/10. Jaukumo mažiau negu Smiltynės jachtklubyj, tačiau ranka pasiekiama jūra, estrada ir patogi lokacija atperka viską.
Oras:
 10/10. Dar kartą pasitvirtino nerašytas dėsnis – per Satta Outside blogo oro nebūna. Keli lietaus lašai paplūdimyje tik maloniai atvėsino ir prasklaidė nekantriuosius.
Maistas:
 9/10. Buvo galima valgyti Šventojoje, todėl viduje beveik nieko neragauta, tačiau kiek teko – skanu ir druskos netrūko.
Gėrimai:
 8/10. Nuo Kauno alaus monopolijos išgelbėjo Gringo/Piano baras, pasiūlęs Heinken, Tucher ir Guiness. Didžiausi bigupsai ir respektai keliauja jų adresu.
Publika:
 9/10. Hipsteriai, reiveriai ir kitokio plauko vakarėlininkai. Boksininkai, matyt, nusėdo Palangoj.
Apsauga:
 9/10. Problemų nebuvo, todėl kartais atrodė, kad apsauginių ir nėra.
Garsas:
 10/10. Ausų kamštelių naudoti neteko, jeigu pernai kiek scenos ir pjovėsi, šiemet to nebuvo girdėti.
Mergos:
 8/10. Dėl objektyvių priežasčių regėjimo laukas buvo apribotas, bet ir neregiui aišku – jų netrūko.

 

Mariaus juostininė foto akis užfiksavo štai ką:
[nggallery id=419]

Bangos Koncertai Sūru

5 Replies to “Labiau Outside nei Satta”

Leave a Comment

Your email address will not be published.