Sneaky Pete’s – tai tokia miela kaniūšnė Edinburgo centre. Na, įsivaizduokite mūsiškį Play tik su kiek didesne sale, aukštesnėm lubom ir padoria scena. Vos didesnis kiekis publikos užkemša šią vietelę. Iš kitos pusės, tas yra gerai, nes vyrauja toks malonus ir jaukus pogrindinis vaibas. Juolab, atlikėjus chebrytė atsiveža tikrai gerus: ne per seniausiai čia grojo Trust, Balam Acab, vėliau nusimato Laetitia Sadier, Iceage koncertai. Daug įdomaus pogrindžio elito. Šįkart svečiuojasi – Laurel Halo.
Belaukiant vakaro kaltininkės, supratau, kad šįkart ankšta čia tikrai nebus. Salytėje ir prie baro būriavosi kokie +-30 žmonių, o renginiui įsivažiuojant šis skaičius tepadidėjo kokia dešimtimi. Keista, turint galvoje, kad tą vakarą visas miestas ūžė ala Helovyninėmis nuotaikomis. Tačiau šis renginys ne masėms, nors visgi naiviai tikėjausi, kad čia rinka tokiai muzikai gerokai didesnė.
Publikoje nevyravo jokios tendencijos. Prie scenos būriavosi tiek pusamžiai dėdės, tiek tvarkingi jaunuoliai, tiek keletas į hipsterius nešančių tipažų. Net sunku pasakyti, kuri dalis čia užsuko šiaip sau, o kuri yra tikslinė auditorija.
Pustuštėje salėje pradeda groti apšildantieji Magic Eye, apie kuriuos nieko nebuvau girdėjęs. Grojo jie tokį chillwave/dream pop derinį, menantį Nite Jewel (ypač iš vokalo) ar Memoryhouse. Iš viso grupės stoto padariau išvadą, kad geriausiu atveju tai jiems – koks trečias ar ketvirtas koncertas. Scenoje visiškas susikaustymas ir kartais atrodo, kad visas gražus skambesio fasadas čia tuoj tuoj ims ir subyrės kažkam pagrojus ne tą natą ar akordą. Vokalistė gūžėsi, gitaristai shoegazino, tik neaišku, ar savo noru. Tačiau niekas nesubyrėjo ir Magic Eye atgrojo tikrai šauniai ir gražiai. Dvi gitaros puikiai kūrė lengva, plevenantį vasarišką skambesį, vokalistė gerai ėmė aukštas natas ir viskas susiklausė labai harmoningai ir lengvai. Tik Chris Isaak Wicked Games koveris kiek priminė karaoke. Bet kuriuo atveju, Magic Eye – perspektyvūs ir įdomūs naujokai scenoje.
Berūkant pertraukos metu trys išilę britų vyrukai bandė teirautis apsauginio, kokia muzika čia groja. Pastarasis nelabai gebėjo atsakyti. Klausimai iš serijos Pop? Rock? taip pat nepadėjo. Sunku šiais laikais su tokiomis kategorizacijomis.
Prie pulto atsistojus Laurel Halo, supratau, kad ji man – viena gražiausių elektronikos moterų. Buvo žavu žiūrėti į tą liesą figūrą, besiplaikstančiais ilgais plaukais, ramiai, kiek šaltoku veidu dėliojančią daugiasluoksnius garsinius koliažus. Pasirodymo metu beveik neatmerkusi akių, ji kartais tik lengvai šyptelėdavo, skambesiui staiga pakeitus kryptį. Visą laiką jautėsi jos subtilus įsijautimas į skambesio tėkmę, kuris nors ir nebuvo gana ekspresyvus, tačiau labai nuoširdus ir iškalbingas. XXI amžiaus Laurie Spiegel, ne kitaip.
Jos pasirodymo stilistiką nusakyti yra išties sunku. Įvairios ritmikos vertėsi vienos per kitą pulsuodamos techno, experimental IDM ar laužytais bass sąskambiais. Visą tai lydėjo erdvūs daugiasluoksniai garsiniai koliažai, pilni tiek kosminių pulsacijų, tiek dekonstruotų vokalinių loopų, ištęstų kilpų, ambient/drone tekmės. Karts nuo karto išlįsdavo jos paskutinio darbo Quarantine motyvai, pridėdami atitinkamo melodingumo ir technokratinės romantikos. Tad nepaisant aiškios ir gan komplikuotos ritminės pusės, pasirodymas alsavo tuo Quarantine lyriškumu. Juolab, kad ritmai dažnai turėjo tendenciją nukrypti į abstrakčius experimental ambient laukus.
Įspūdingas pasirodymas – ne kitaip. Puikus balansas tarp abstraktumo ir ritmo, šiltumo/lyriškumo ir šaltesnio experimental. Lengvai trypčiojau kojomis, bet smegenys skraidė Laurel Halo garsiniais labirintais, daugiasluoksnėmis erdvėmis. O akys gainiojo vizualizacijas, rodančias keistus pseudo 3D vaizdinius ar išblukusius gamtos kadrus.
Pamenu, kai ėjau Antakalniu vasaros naktį, ausinuke beskambant Quarantine. Pasakiškas jausmas. Visgi, žiauriai norėtųsi Laurel išgirsti ne tarp keturių sienų, o kokioje terasoje ar open air’e.
