Mažai kas žino, kad laisvalaikiu Kostas prisidurdavo iš būrimo ir kitokių šamanizmų.
Ledinukas
Ledo rūmuose nuo seno
Senis Šaltis sau gyveno.
Ir turėjo jis anūką —
Šaltanosį Ledinuką.
Geras buvo tas anūkas —
Šaltanosis Ledinukas:
Nesurūgęs, nesustiręs,
Bet… kur eina, ten ir girias:
— Moku kalti
Ledo tiltus,
Moku malti
Sniego miltus…
Zuikį puikį —
Užpustyti,
Ežį kežį —
Užmigdyti.
…
Ir sušaldyt storą poną, Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau…
— Na jau, na! — jam Šaltis sako.—
Dar tau girtis neužteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk — tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
— Chi! — nusijuokė anūkas.—
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietis! Jeigu mešką
Kai paspaudžiu — šonai braška.
…
Eilėraščio pabaigą visi puikiai žinome.
