I fink u fryki and i like u a lot

Tai filmas apie moterį, kuri nusprendžia nuklonuoti žuvusį mylimąjį ir jį pasigimdyti. Vienas tokių filmų, apie kuriuos išgirdęs, tiesiog negali nepažiūrėti – dvelkia lengvu nukrypimu nuo normų, tema (klonavimas) yra gana aktuali, o situacija – kontraversiška ir ganėtinai įtikinama. Vienžu, jei jau drįsai kažką tokio statyti, erdvės pasireikšti yra daugiau, nei reikia. Ir vokiečiams tą daryti visai sekasi. Pradžia, kaip pradžia – lėta, nuosekli, tvarkinga, šilta ir ne per saldi. Bet, aišku, visos įdomybės prasideda vėliau, kai sūnus pradeda augti. Nuolatos jauti tokią nepatogią erotišką įtampą, disonuojančią su statiškais vaizdais ir lėtu istorijos pasakojimu. Ir filmas galėtų būti vertas dėmesio vien dėl jos – keistų vaiko ir mamos dialogų, atrodytų, nekaltų, bet žinant priešistorę, balansuojančių ties neapibrėžta meilės vaikui ir meilės mylimajam riba. Nekasdienių situacijų dažnėja, veikėjų jausmai kinta ir kaista, o režisierius spėja ir papildomų temų, kaip kad prietaringumas ar tolerancija, paliesti. Šaunus darbas, suteikiantis kažkokį keistą, kiek kryptelėjusį pasitenkinimą ir gerą temą ilgoms diskusijom – po filmo yra apie ką pašnekėti. Kažką panašaus, bent jau moralinių aspektų nagrinėjimu, daryti bandė Vincenzo Natali su savo „Splice“, bet būtent, kad tik bandė.

8/10

via 3eilutes.lt.

Ašaros Kinas

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *