Heineken Open’er 2013

2013-07-11      4 KOMENTARAI  

SONY DSC

Pernai dviese iš redakcijos svečiavomės Gdynėje rengiamame Heineken Open‘er Festival, tačiau be akreditacijų, prievolių rašyti ir kitų į(si)pareigojimų. Šiemet taip pat buvome dviese, bet su visomis regalijomis, ID ir media apyrankėmis. Iš inercijos lenkai netgi pabandė nusavinti suru.lt, bet provokacijoms nepasidavėm. Taigi apie tas keturias dienas ir naktis, nurimus pavargusioms kojoms, nusiplovus dalį įdegio bei jau keletą rytų pusryčių nebepradėjus nuo Heineken alaus – juodu ant balto.

Kelionė iki pat festivalio truko apie devynias valandas su kelių valandų sustojimu nusnūsti. Eilių prie Media/Vip parkingo dar gan ankstyvą trečiadienio rytmetį nebuvo, todėl į vidų patekome anksti, apie 11 val. ryto. Dėl keisto organizatorių sprendimo akreditacijas dalinti nuo 16 val., teko palaukt nei daug, nei mažai – 5 valandas. Sprendimas buvo rastas greitai – trys alaus ir – į pavėsį.

Eilė prie akreditacijų irgi nejudėjo labai greitai, nors lenkai buvo pasiskirstę pareigomis: vienas ieškojo sąrašuose vardų, kitas fotografavo ir spausdino korteles, dar kiti – segė apyrankes. Taip pat davė kuponų alui, kavai ir gaiviesiems gėrimams, bet, kaip paaiškėjo vėliau, visus kuponus buvo galima drąsiai keisti į alų. Guess what we did? Be jau minėtų nusavinimų, viskas praėjo gan sklandžiai, todėl nuėjom įsikurti į kempingą, kuris jau per pirmąją dieną pasirodė stebėtinai išsiplėtęs ir, deja, nutolęs nuo pagrindinių scenų gerų dvidešimties minučių atstumu.

Pirmoji diena nelepino mėgstamų atlikėjų gausa. Bet žinojau, kur važiavau. Pradėjau nuo Editors Main steidže, nes anksčiau klausiau nemažai indie (Infadels, Maximo Park, Kaiser Chiefs, etc). Pradėjo numatytu laiku, todėl greit pabaigiau Desperados alų, kuris visą festivalį buvo vienintelė gaivesnė alternatyva Heinekenui. Jau trečiu ir ketvirtu numeriu redaktoriai tėškė dar ir dabar krūvą prisiminimų sukeliančius Smokers Outside the Hospital Doors ir Munich. Tingiai gulint ant žolės buvo pats tas. Bet jie man pasirodė labiau tokia fono grupė. Kurie per daug nehaipina ir kojų neišjudina. Not much for the vibe. Po jų sekė senukai Blur. Iš jų tikėjausi daugiau ir ne vien dėl to, kad tai, ką daro Damon Albarn, patinka nuo Gorillaz iki The Good, the Bad & the Queen bei kitų jo projektų. Ir Damonas įrodė, kad parakas jo parakinėje dar nesudrėkęs. Prisipažino, kad į Lenkiją atkeliauti (su Blur) jam užtruko net 23 metus bei nupirko publiką prisipažinimu, kad pamena Solidarność judėjimą ir tuo metu tai buvo viskas, ką jis žinojo apie Lenkiją bei smarkiai jį sujaudino. Jis taip pat darė viską, ką turi daryti frontmenas: šokinėjo, užvedinėjo publiką ir savo grupės narius, laistė priekines eiles vandeniu ir dainavo plaukdamas jiems ant rankų. Netrūko nei medliakų, nei visą publiką ant ausų statančių hitų. Po visko dar kelias dienas galvoje vėliau skambėjo Tender dainos eilutės Come on, come on, come on, love‘s the greatest thing… Charizmatiškas žaltys tas Damonas, ne veltui berods 4 pačiu kiečiausiu frontmenu ever išrinktas buvo. Užbaigė irgi kaip iš vadovėlio – Song 2. Net po futbolo dar diegianti blauzda nepajuto kaip praėjo gera valanda su puse.

Iškart po jų Tent scenoje turėjo groti alt-J, todėl nieko nelaukęs ten ir susiruošiau. Masinė eisena nuo vienos scenos iki kitos priminė apokaliptinį filmą arba eilinę Walking Dead seriją, nes visi itin darniai patraukė didžiulio tento link. O ten jau pamažu virė priekinės jaunimo gretos. Pamačius vokalistą, tapo aišku, kodėl. Gitara ir švelniu vokalu bei ritminga elektronika jis įkaitų neėmė. Vos pradėjus groti pirmuosius akordus, paaugliai spiegė, ir griovė vienas kitą. Seniai buvau matęs poginimą, sumišusį su beviltišku noro prasibrauti į priekį. Dar pamaniau, kad festivalyje turėjo smarkiai padidėti servetėlių pardavimai. Kažkaip sugebėjau praleisti mėgstamiausią jų kūrinį Tessellate, kurį jie sugrojo vieną pirmųjų, bet mainais išgirdau Breezeblocks. Buvo smagu, nors į priekines eiles ir netraukė, pasirėmiau ant kampo šalia scenos. Dar apsidžiaugiau, kai į pabaigą išgirdau TNGHT Bugg‘n improvizaciją, bet, pasirodo, čia buvo tik trumpas tyzeris pabaigai ir nieko daugiau.

Muzikinę virtuvę pirmąją dieną uždarė Crystal Castles. Geri veikėjai, šiek tiek tokie emo gotai, gan tipiška redaktoriaus grupė. Nieko nelaukė, iškart čiupo už ausų, pradėjo nuo Plague ir minia sutartinai suošė. Nesitikėjau, bet nemaža publikos dalis gabalus atpažino ne blogiau nei alt-J atveju. Tiesa, šioje vietoje nepriekaištingai dirbę garsistai kiek persistengė. Ir per pirmuosius tris-keturis gabalus suprasti, ką dainuoja Margaret Osborn buvo sunkiai įmanoma. Bet tai nesutrukdė jai mestis į minią ir kaip ir Albarnui plaukti jų rankų viršuje, kartais net ir pametant mikrofoną bei šiaip-ne-taip grįžti į sceną. Vėliau reikalai pasitaisė ir didžiulės palapinės akustika darniai atitiko eksperimentinę CC elektroniką. Pabaigai chebra įšovė mano labai mėgstamą Platinum Blonde koverį Not In Love. Bisui neišėjo, kad ir kaip to  minia būtų prašiusi. Susipakavo ir dingo. Kaip pirmai diena – buvo visai sotu.

Antrąją dieną programa buvo aiški nuo ryto – kelionė į Gdanską, vietinis pliažas ir jūra, o vakare pagrindinėj scenoj tvarkingai iš eilės išdėliotas lainapas: Tame Impala, Arctic Monkeys ir Nicke Cave & Bad Seeds. Skirtingai nei prognozuota – purvo vonių festivalyje šiemet nebuvo, o kepti visą dieną kempinge – ne variantas. Vienas didesnių festivalio pliusų – tai vadinamoji trijų miestų draugystė – Trójmiasto. Festivalininkai iš festo teritorijos į Gdynią nemokamai galėjo nuvažiuoti dažnai kursuojančiu autobusu, o iš miesto stoties per 30-45 minutes pasiekti Gdanską ar Sopotą. Beje, šalia Gynios stoties nemokamai dalijo mineralinį vandenį ir miesto žemėlapį, o grįžtant ir susidūrus su daugybe grįžtančiųjų – redbullį. Pagirtinos ir sveikintinos iniciatyvos. Viena iš bendražygių lietuvių dar primygtinai prašė paminėti tualetų valymą. Iš tiesų, juos valė kasdien ir buvo nebaisu eiti nei pirmą, nei kitomis dienomis. Weird!

Tame Impala girdėjau puse ausies ir labiau į pabaigą, bet per daug nenustebino. Iš įrašų jie skamba įdomiau, o gyvai pritrūko ugnies ir emocijos. Arktinės Beždžionės uždėjo rimčiau. Viso rėžė net 21 gabalą, o tarp jų netrūko nei naujų, nei senųjų hitų, tokių kaip Teddy Picker, Fake Tales Of San Francisco, o link pabaigos, žinoma, tėškė kozirinių When The Sun Goes Down bei I Bet You Look Good On The Dancefloor. Mes savo ruožtu tą vakarą išmokėm lenkes daryti žvakę ir minti dviratį. Beats Stage vienu metu girdėjau ir muzikinę pasalą iš vardo žadėjusį Adam Zasada, bet kažkuo labai nenustebino. Nick Cave & Bad Seeds buvo visai ne mano favoritų sąraše, o kolegė, kuri važiavo ten vien dėl jų, sakė, jog įspūdžiai apie koncertą buvo dvejopi, vieni žavėjosi ir lygino jį su tiesiai iš pragaro nužengusiu šėtonu, kiti absoliučiai nesuprato, kam tokia depresūcha reikalinga festivalyje, kuris turėtų būti šiaip jau linksmas ir smagus įvykis. Einant po koncerto link palapinių minią aplenkė trys greitosios. Jai koncertas buvo kone tobulas, nes laukė jo (Būtent su Bad Seeds, o ne su Grinderman) dar nuo tų laikų, kada seniai seniai, turbūt iš jaunatviško kvailumo, praleido jų pasirodymą Rygoje. Svarbiausia, kad sugrojo Weeping Song. Nežino, kaip kiti, bet ji tai žliumbė (Get it? Žliumbė per Weeping song). Iš viso buvo šešiolika dainų. Kelios iš naujo albumo, kelios labai senos (prieš kurias jis vis kartojo: This song was written a long long time ago), vienos baladės (Into My Arms, People Ain‘t No Good), kitos tos, kurias ji vadina beprotybės dainom (pvz., Stagger Lee). Balades Nick Cave dainavo sėdėdamas ir grodamas pianinu, beprotybės dainas – užsilipęs ant apsauginės tvorelės ir mindžiodamas žiūrovus, kurie, atsakydami į mindžiojimą, visaip jį graibė ir čiupinėjo. Šiaip pats muzikantas atrodė puikiai, tiesa, truputį praplikęs ir nebe toks eighties kaip senuose klipuose. Daugumą dainų publika žinojo ir dainavo kartu, o tomis, kurios iš naujo albumo ir kurių jie dar nespėjo išmokti, šiaip visaip kaip džiaugėsi ir cheerino. Žodžiu, koncertas buvo tikrai šaunus ir turėjo patikti net tiems, kurie nemokėjo dainų. O kiti arba išėjo gerti prie palapinių, mat tą dieną daugiau įdomesnių koncertų daugiau nebuvo, arba ėjo žudytis.

Šiemet gyventi teko visiškai šalia dušų, bet eilės į juos nusidriekdavo jau nuo aštuntos ryto, todėl geriausias metas eiti į juos naktį/labai anksti ryte arba dieną prieš pirmuosius grojimus. Palyginus su pernai – jie mūsų kempinge buvo nemokami ir tvarkingi, čia dar vienas pliusas į organizatorių sąskaitą.

Trečia diena pasiūlė ne tiek daug, bet užtat ką – Disclosure. Guy ir Howard Lawrence – viena pagrindinių priežasčių, kodėl norėjau į HOF 2013. Jie ką tik išleido išliaupsintą debiutinį LP Settle, taigi geresnės progos paklausyti jų future/garage-house arčiau negu pas kaimynus lenkus nebuvo. Nors turėjau minčių prasibrauti iki pirmos eilės, teko apsistoti ties antra, įsikibus į pirmosios eilės aptvarą. Minia nuolat siūbavo ir stumdėsi, viskas buvo įkaitę iki maksimumo. Broliai pradėjo nuo F For You – naujausiu video singlui iš Settle. Vienas buvo palinkęs prie kompo, kitas daužė su būgnų lazdelėmis, kurias dar kartais iškeisdavo į gitarą. Jaunuoliai nesibodėjo groti ir gabalų su kviestiniais vokalais kaip Confess To Me ar White Noise. Jau ties antru gabalu buvo neįmanoma karšta, todėl apsauginis vis paimdavo mineralinio vandens buteliuką ir pasilipęs iš priekio girdė priekines eiles. Šokinėjau, kilnojau rankas bei šlaksčiau vandeniu save ir šalia buvusius. Įspūdingai atrodė ir vizualai – firminis baltais dažais pieštas veidas taip pat dainavo kartu su minia. Pabaiga išgręžė iki galo – Jessie Ware Running remiksas ir Latch. Be konkurencijos geriausias penktadienio, o ir viso HOF 2013 energijos užtaisas. Tiesa, nepaminėjau, kad prieš Disclosure girdėjau kelis Queens Of Stone Age, kurių albumą pasukinėjau bevažiuodamas į festą, gabalus bei šiek tiek Nas. Jeigu pirmuoju atveju pasigedau ekscesų kaip šitas, tai antruoju – nesupratau, dėl ko buvau kilęs triukšmas, kad jis ne(be)atvažiuoja į Loftą Vilniuje. Tiesiog eilinis reperis, neužaugti jam iki Pharello ar panašaus lygio starsų. Naktį pabaigiau kempinge su lietuviškom dainom, vietinėm paniatkėm ir improvizuota Get Lucky (shredded) versija. Kitą dieną, beje, dar ir himną Mindauginių proga draugiškai visi sutraukė. Intonavimo per daug nebuvo, bet gerų ketinimų – sočiai.

Paskutinė diena – šeštadienis muzikinėje programoje pasiūlė daugiausia. Iš pradžių kojas apšildė dabar ant bangos esantis r‘n‘b atlikėjas Miguel. Pretenzingai pradėjęs nuo Get Lucky koverio (cheesy, pagalvojau), vėliau ėmėsi mokyti publiką padaryti pirštų pagalba L.A. ženklą, na ir visaip kitaip bandė juos išjudinti. Bet buvo pakankamai anksti, muzika per rami, bičui akivaizdžiai trūko charizmos, todėl klausytojai buvo vangoki ir reagavo abejingai bei siurbčiojo alų.

Prieš keletą metų Satta Outside grojęs duetas Mount Kimbie masino labiau. Jeigu tuomet Šventojoje jie pasirodė kiek per ramūs vakaro kulminacijai, tai Gdynioje jie buvo įnikę į klavišus ir gailėjo vokalų. Kalė Made To Stray su neįmanomo ilgumo įžanga ir abejingais veidais pažadėjo dar kelis gabalus. Grojo susikaupę ir jautėsi, kad patobulėję techniškai, o ir aliuzijų į post-dubstepą nedaug belikę. Visgi Warp leiblas – kokybiškai aukštesnė kartelė nei Hotflush (no offence, Scuba). Tuomet dar pavarė instrumentalų iš pirmojo albumo ir be mažiausių užuominų į bisą susipakavo instrumentus. Pasirodymas buvo rekordiškai trumpas – primečiau apie 45 minutes. Nemoka jie bendraut su publika arba padaugino išvakarėse Żubrówkos.

Redneckų dievukai Kings of Leon per daug nenustebino. Kiek galima važiuoti ant kelių hitų sėkmės. Pažiūrėjau ir mostelėjęs rankas palikau kitiems. Nors, pasak gandų, paklausyti jų buvo susirinkę rekordinis skaičius – apie 60k žmonių. Įspūdinga. Buvo ir svirduliuojanti Rihanna. Na, bet man daug įdomiau buvo išgirsti Devendra Banhart. Neabejotinas festivalio atradimas. Buvo matyti kaip jį veža tai, ką jis daro ant scenos: gracingos manieros, grupės prisistatymas, subtilūs juokeliai laiku ir vietoje. O ir rock, pop, folk, country žanrus apjungusi muzika maloniai glostė ausis ir ilsino per Disclosure sušoktas kojas. Vienu metu Devendra netgi užleido vietą bosisto soliakui, o pats pritarė mušamaisiais. Meistras.  Priminė Beirut, tik su Pietų Amerikos (kilęs iš Venesuelos) prieskoniu. Dar gaila, kad neatsivežė jos.

Radiohead gitaristas Jonny Grenwood šiek tiek po vidurnakčio atliko Steve Reich kompoziciją Electric Counterpoint. Tai buvo berods tik trečią kartą per visą istoriją. Minimalizmo pašlovinimas, kuris buvo gražus, bet paskutinę naktį jau migdė. Beeinant link kempingo, vienur ir kitur šalia scenos voliojosi kūnai. Išmigdė, išgriuvo, iškrito.

Sekmadienį dar buvo Dizzee Rascal ir Rihanna. Kaip nemokamas desertas po giminės vaišių, po kurių dar ilgai sotu ir skauda skrandį, betgi viskas įskaičiuota! Ne, ačiū. Savaitė buvo turininga, kaitri, todėl susipakavom daiktus ir išvažiavom.

Reziumuojant: kokybiškas festivalis su plačiu muzikos pasirinkimu, arti esančiais kitais miestais, greita ir griežta įėjimo į scenos zoną kontrole (paskutinę dieną pamiršus žurnalisto kortelę, teko grįžti iki pat palapinės jos pasiimti, jokių nuolaidų lenkų apsauginiai netaikė), tačiau pravartu turėti kantrybės ir geras kojas.

Vieta: 8/10 gal tik vietinis pliažas galėtų būti arčiau
Kaina: 
prieš pat festivalį ~550 zlotų
Maistas:  7/10 gašliai ilgos dešros, zapiekankės, gofry, frytkos ir troškiniai
Alus:   6/10 Heineken ir Desperados už 2 kuponus/6 zlotus
Oras: 10/10 priešingai prognozėms lijo tik vieną dieną, kitomis lepino karščiu
Gražių mergų: 
daugybė
Bendras įvertinimas: 8/10

 

Foto: Gailė Ne

[nggallery id=605]

Bangos Koncertai Sūru

4 Replies to “Heineken Open’er 2013”

Leave a Comment

Your email address will not be published.