Suomių chaotiškos šokių muzikos kūrėjai James Reipas šį mėnesį išleido albumą Super Life pas smegenų šoklius Exogenic Records. Tai yra ketvirtas grupės albumas, kuriuo jie nenustoja tvirkint ausų savo synth-psy-new-wave-suomi-dance muzika.
Taigi, trys tikrai keisti bičai (suomiškai nufrykėję), kurių vardai ir pavardės pakankamai sudėtingi, tai apsiribosiu tuo, kad grupėje skambinama sintezatoriais, retsykiais dainuojama, pučiama trimitu, daužomos perkusijos, grojama gitara ir kartais nervais, dėl kompozicinės dainų struktūros stokos. 2001 metais išleidę This Is Not Fashion patraukė suomiškos psichodelinės muzikos fanų dėmesį. Vėliau sekę Uwaga ir Personal Trainer neišdžiovino muzikinio improvizacinio lietaus, kurį vyrukai demonstruoja kiekvieno gyvo pasirodymo metu. Grupėje viešpatauja gyvi instrumentai bei senobiški sintezatoriai, kurie, kaip jie patys teigia, įgalina James Reipas nevaldyti nusistovėjusių muzikinės stilistikos skambesių, kurių dėka jų muzikinį braižą pakankamai sunku apibrėžti. Kaip ten bebūtų, tegu apie tai sprendžia klausytojai (viena ką žinau – kad jei nemėgstate suomiško muzikinio skambesio, tai ir nereikia stengtis), tačiau šie skandinaviško underground‘o platintojai yra mėgstami namuose, dažnai koncertuoja gimtinėje, keliauja į Vokietiją, Ukrainą ir Japoniją.
Šiųmetinis Super Life – originalus albumas, su keletu minusų. Stokoja lyderių, kelios dainos turi tokį keistą bruožą – joms prasidėjus ir laikui esant ties viduriu – norisi jas perjungti, tačiau jos gali pasitaisyti į dainos pabaigą (gaila, bet tik tada). Super Mic dainą autoriai iškelę kaip lyderę, išleidę ją atskiru singlu, kaip albumo anonsą, kuris net kiek priminė Guano Apes.
Niekaip nesuprantu kodėl albume pozicionuoja tokios dainos kaip Mannequin (labai gražiu moterišku vokalu tikrai nepapirksi, ir ypač tik dainos pabaigoje) ir Mussels In Trouble (gitara netaiso buko electro-house ritmo) – jos visiškai iškrenta iš albumo, ir net grupės galimybių, repertuaro. Atsižvelgiant į visą albumo ritmikos ir melodijų įvairovę – Super Life tikrai negalima vadinti psichodeliniu – keli robotiniai garseliai tikrai nesuteikia nei klasikinio suomiško braindance efekto, nei pakankamai susvaigina mintis bei šokių aikštelę (tokius triukus daro ir Gahan‘as, tačiau jo muzika kažkodėl nevadinama kitaip, dėl kelių papildomų šaltinių sustiprinti emocijas). Labai patiko pavasariškai svajingi 1997 ir Cinema, kuriuos į kompiliacijas galėtų traukt ant šono susišukavę prancūzų madistai.
Bet kokiu atveju James Reipas mato gyvenimą kaip super, o kai tai daro dažniausiai užsiparinę suomiai, tai yra daugiau nei super. Vistik palieku jus su savo didžiausiu favoritu iš jų Uwaga albumo. Užmetam akis ir ausis.
